LTSovietinis antisemitizmas buvo specifinis reiškinys Europos antisemitizmo istorijoje, nes niekada neturėjo sisteminių ir įformintų bruožų, o buvo labiau numanomas arba nujaučiamas. Dviprasmybes kėlė tai, kad sovietinė sistema vienu metu formavo dvi prieštaringas pozicijas, suteikusias galimybę pasinaudoti antisemitizmu kaip visuomenės manipuliacijos įrankiu: 1953 m. „gydytojų kenkėjų“ bylos metu iškilmingai buvo palaidotas žymus žydų kilmės sovietinis veikėjas Levas Mechklis, nors tuo pat metu spaudoje intensyviai pranešinėta apie „užsikonspiravusius sionistinius agentus“ ar „valstybinio turto grobstytojus“, kurių didžioji dalis pavardžių asocijavosi su žydų tapatybe. Antisionistinėje publicistikoje, sustiprėjusioje po 1967 m. įvykusio Šešių dienų karo, buvo atnaujintos priešiškumą žydams kurstančios sąmokslo teorijos. Apie jas dar XIX a. pabaigoje kūrė carinės ochrankos (rus. охранка - slaptoji politinė policija) parengti „Siono išminčių protokolai“. Todėl sovietinis režimas bandė nuslėpti antisemitizmą ir kartu parodyti, kad nusistatymas nukreiptas tik prieš „žydus nacionalistus“ („sionistus“) bei Izraelio valstybės politiką - jiems inkriminuoti kaltinimai „rasizmu“, nusikaltimu žmogiškumui ir bandymu vykdyti arabų genocidą.Istoriografijoje yra gana išsamiai analizuota SSRS priešiškumo žydams genezė, antivakarietiškos laikysenos transformacija į „antikosmopolitizmą“, propagandinės kampanijos prieš sionizmą ir Izraelio valstybės politiką4 bei sovietinio antisemitizmo specifika perestroikos (rus. перестройка - persitvarkymas) laikotarpiu5. Kita vertus, tyrimų gausoje menkai nagrinėti po Antrojo pasaulinio karo įvykę platesnį rezonansą visuomenėje iššaukę antisemitiniai išpuoliai - apsiribota epizodine informacija apie incidentus Plungėje 1958 m., Malachovkoje (Maskvos priemiestis) 1959 m., Dagestano Autonominėje respublikoje 1960 m., Uzbekijos SSR 1961-1962 m. bei Gruzijos SSR 1962 m. Todėl straipsnio tikslas yra bendrame SSRS kontekste atskleisti Lietuvos SSR visuomenės sluoksniuose užfiksuotus antisemitinius ekscesus, kai žydams kilo reali fizinė grėsmė [Įvadas].
ENSoviet anti-Semitism was a specific phenomenon in the European anti-Semitism history as it never had systemic or formal features and was more suggested or anticipated. Ambiguities were created by the fact that the Soviet system was forming two contradictory positions at the same time, which provided the possibility to use anti-Semitism as a tool of society manipulation: in 1953, during the trial of “doctors-saboteurs,” a famous Soviet figure of Jewish origin Levas Mechlis1 was buried solemnly, even though the press intensively informed about “Zionist agents conspirators” or “plunderers of state wealth,” where the majority of surnames were associated with a Jewish identity. In anti-Zionist publicism, which intensified after the Six-Day War in 1967, the conspiracy theories, which incited hostility against the Jews, were renewed; these theories were created at the end of the 19th century by Czarist ochrankos (охранка refers to a secret political police), which prepared “The Protocols of the Elders of Zion.” Therefore, the Soviet regime attempted to conceal anti-Semitism and at the same time to show that prejudice was directed only against the “Jewish-nationalists" (“Zionists”) and the policy of Israel State as they were charged with “racism,” crimes against humanity, and the attempts to execute the Arab genocide.The genesis of the hostility of the USSR, the transformation of the anti-Western attitude to “anti-cosmopolitism,” propaganda campaigns against Zionism and the policy of Israel state, and the features of Soviet anti-Semitism during the period ofperestroika (перестройка)5 have been analysed sufficiently in historiography. On the other hand, among different pieces of research, anti-Semitic attacks after the Second World War, which caused wider resonance in society, have been scarcely discussed, and only episodic information about the incidents in Plungė in 1958, Malachovka (a suburb in Moscow) in 1959, in the Dagestan Autonomous Republic in 1960, in the Uzbek SSR in 1961-1962, and the Georgian SSR in 1962 has been provided. Thus, the aim of the present article is to reveal the anti-Semitic excesses recorded in the society layers of the Lithuanian SSR when the Jews faced a real physical threat in the context of the USSR.