Ką atsiminti? Holokausto tyrimai Lietuvoje: problemos ir kontraversijos

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTHolokaustas neabejotinai yra labiausiai ištyrinėtas Antrojo pasaulinio karo epizodas. Anot Izraelio istoriko Yehuda Bauerio, Holokaustas, būdamas specifiniu žydišku reiškiniu, yra tapęs ne tik sudėtine bendra Europos, o ne vien žydų tautos, istorijos dalimi, bet ir dominuojančiu Vakarų kultūros simboliu. Knygų ir atsiminimų leidyba, mokslinių tyrimų ir edukacinių programų apie Holokaustą organizavimas Europos sąjungos šalyse vyksta valstybiniu lygmeniu, memorialų ir atminimo vietų, Leslieuxdemėmoirė įforminimas, kaip irfiction ar kino filmų kūrimas yra remiami tiek valstybinių institucijų bei fondų, tiekprivačių rėmėjų iš JAV, Izraelio, Vokietijos ar Austrijos. Susidomėjimas Holokausto vietomis, simbolika ir atmintimi (pasireiškiantis net tokiomis keistomis formomis kaip „Holokausto turizmas”, t. y. organizuotos kelionės į nacių koncentracijos stovyklas Lenkijoje) kelia klausimą, ar toks Holokausto atminimo skatinimas gali būti laikomi pozityviu fenomenu ir ar tokios formos netrivializuoja aukų atminimo ir nesupaprastina paties fenomeno unikalumo. Istorinės datos ir įvykiai Rytų Europoje buvo (ir tebėra) naudojami kaip simboliai, siekiantys konsoliduoti etnines grupes, kurti materialius istorinės atminties artefaktus, formuoti naują arba patvirtinti seną geopolitinę orientaciją. Todėl natūralu, kad istoriniai orientyrai ir atminimo simboliai (paminklai, datos, minėtinos dienos) kelia aštrias emocines diskusijas tarp Rytų Europos gyventojų.Antrojo pasaulinio karo atmintis ir Holokaustas nepaleidžia iš savo gniaužtų nei Rytų, nei Vakarų. Knygos apie Antrąjį pasaulinį karą patenka į bestselerių sąrašus. Diskusijos apie nežydų santykius su žydais ir vietinių gyventojų elgesį Rytų Europos ir Baltijos šalyse atėjus vokiečių okupacijai, kolaboravimo mastus, restituciją ar simbolinį kaltės įveikimą tebesitęsia. Kartais atrodo, kad Holokausto baisumų eksploatavimas tampa gerai apmokamu užsiėmimu. Vargu ar įmanoma suskaičiuoti knygas Europoje, išleistas apie Holokaustą. Atrodo, ką galima naujo pasakyti apie Holokaustą Europoje, tačiau 2016 metais David Cesa- rani išleido knygą Final Solution. The fate of the Jews 1933-49, kurioje iš esmės nėra jokios naujos informacijos apie tai, ko pasaulio istorikų bendruomenė nežinojo anksčiau. Suaktyvėjusi spekuliacija Holokaustu ir jo atmintimi verčia kelti prielaidą, kad istorikai siekia ne sukurti naujas koncepcijas ar ištirti nežinomus klausimus (t. y. atskleisti tiesą, kuri, anot sociologų yra reliatyvi), o atlikti valstybinį užsakymą arba patekti į mainstreamq, Kolektyvinė atmintis nėra grupinis praeities įvykių įspaudas. Kai per ją bandoma pateikti tinkamai aprobuotą tautos vaizdinį (1940-1941 ir mes (lietuviai) buvome aukos?) arba įdiegti neginčijamą tiesą apie „tautas-aukas“ ir „tautas-budelius“, taip formuojama „kolektyvinė atmintis“ prieštarauja pačiam istorinių įvykių ir faktų unikalumui ir prieštaringumui [Įvadas].

ENThe Holocaust is undoubtedly the most widely researched period of the Second World War. According to Israeli historian Yehuda Bauer, being a specific Jewish phenomenon, it has become not only a common European rather than a Jewish part of the history, but also a dominant symbol of the Western culture. Books and memoirs are published as well as scientific research and education programmes about the Holocaust are held in the EU countries at a state level; the establishment of memorials and commemorative sites Les lieux de memoire, as well as the creation of fiction or non-fiction films are supported by both state institutions or funds and private supporters from the USA, Israel, Germany, or Austria. The interest in the Holocaust sites, symbols, and memory (manifested even in such strange forms as the “Holocaust tourism,” i.e. organized trips to the Nazi concentration camps in Poland) pose a question whether such Holocaust remembrance promotion may be viewed as a positive phenomenon and whether such forms do not trivialize the memory of the victims and do not simplify the uniqueness of the phenomenon itself. Historical dates and events in Eastern Europe have been used as symbols in order to consolidate ethnic groups, to create material artifacts of historical memory, and to form a new or approve the old geopolitical orientation. Thus, naturally, historical landmarks and commemorative symbols (monuments, dates, and the days to be commemorated) instigate heated emotional discussions among Eastern Europeans.The memory of the Second World War and the Holocaust do not release from their clutches either the East or the West. Books about WW1I appear in best-seller lists. Discussions about the relations between the Gentiles and the Jews, as well as the behaviour of local residents in Eastern Europe and the Baltic countries during the German occupation, the scope of collaboration, restitution, or symbolic coping with the guilt are still continuing. It may seem that the exploitation of the horrors of the Holocaust is becoming a well-paid activity. It is hardly possible to count the books about the Holocaust published in Europe. It is questionable whether something new can be said about the Holocaust in Europe; however, in 2016, David Cesarani published the book Final Solution. The Fate of the Jews 1933-49, which, in fact, does not provide any information unknown to the world historians. A more active speculation about the Holocaust and its memory presupposes that historians seek not to establish new concepts or analyze the questions still unanswered (i.e. to reveal the truth which is relative according to sociologists) but to pursue a state policy or to get into the mainstream. Collective memory is not a group imprint of the past events. When it is used to evoke an image of the nation which is commonly approved (during the Soviet occupation in 1940-1941, we (Lithuanians) were also victims) or to establish an undeniable truth about “nations-victims” and “nations-perpetrators,” it opposes the uniqueness and contradiction of the historical events and facts.