Nuo etnografinio giedojimo iki dramatiško bylojimo

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėNuo etnografinio giedojimo iki dramatiško bylojimo
AutoriaiKrikštopaitis, Juozas Algimantas
LeidinyjeNaujoji Romuva . 2005, Nr. 1, p. 24-27
Reikšminiai žodžiai
LTTeatras; Tauta; Išsilaisvinimas
ENDalia and Povilas Mataičiai; Theater; Nation; Liberation
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnyje aptariama Povilo ir Dalios Mataičių kūryba - jų sukurto etnografinio teatro, atlikusio sovietmečiu ypatingą kultūrinį vaidmenį, kelias. Intensyvioje ir išradingoje veikloje išryškėja etnografinės kilmės teatro kaip tautinės minties žadintojo misija, ugdanti istorinę savimonę, jos tapatumą. Mataičių sceninio sambūrio, vadinamo Lietuvių folkloro teatru, ištakų reiktų ieškoti XIX a., kai Lietuvoje plito teatralizuotos kaimo vakaronės, klojimo teatrų renginiai, kai vyko nelegali knygnešystė - visa tai subrandino Tautinio atgimimo sąjūdį. Mataičių teatro, pirmą kartą viešai pasirodžiusio 1968 m., pobūdį ir repertuaro turinį lėmė sovietmečio politinės situacijos kaita. Čia gimęs naujas teatrinis žanras - bylojimas, pasižymėjo ypatinga socialine poveikio galia, prasiskverbiančia į pasąmonės valdas. Poveikiui talkino muzika, kalba, judesys, scenografija ir aktorinis meistriškumas. Bylojimo žanras, tapęs muzikine drama, vystėsi mokslo pagrindu - atliekant kultūros ir istorijos paveldo studijas bei tyrinėjimus. Šie pagrindai žanro forma teikė galimybes tautinei kultūrai įsiprasminti kaip unikaliai ir autentiškai Europos kultūros vertybei. Mataičių etnografinis sambūris, atskleidžiantis tautos išmintį ir pasireiškęs įvairių menų išraiškos formų gausa, tapo laikmečio iššūkiu ir naujų iniciatyvų pradininku. Teatro spektakliuose, ypač paskutiniuose, universalios žmonijos sąvokos prabilo fundamentinėmis kategorijomis. Sceniniame diskurse išniro motinystės, ištikimybės gimtajai žemei simboliai, teigiantys, kad gyvenimas yra vertingas, kai jis tampa pasiaukojimu idėjai. [Iš leidinio]

ENThe article discusses the works of Povilas and Dalia Mataičiai – the path of their ethnographic theatre, which had a special cultural role during the Soviet times. The intensive and inventive activities highlight the mission of an ethnographic theatre as an invocator of the national idea, nurturing the historical self-perception and its identity. The beginnings of Mataičiai theatrical activities, which were dubbed the Lithuanian Folklore Theatre may be traced to the 19th century, when theatricalized village get-togethers were quite popular throughout Lithuania, when the illegal book-carrying was at its peak – all this nurtured the National Revival Movement. The character and content of the repertoire of the Mataičiai theatre, which had its first public show in 1968 was determined by the changes in the Soviet political situation. The new theatrical genre – telling manifested by an especial power of social influence, penetrating into the subconscious. The influence was enhanced by music, language, motion, scenography and artistry. The genre of telling, which evolved into the musical drama, developed on the basis of science – by performing studies of the culture and historical heritage. The said basics provided the possibilities for the national culture to become a unique and authentic value of the European culture. In its day, the Mataičiai ethnographic theatre, revealing the nation’s wisdom and manifesting itself in a plenty of different artistic forms, became the challenge and the pioneer of new initiatives. The concepts of universal humanity in the shows of the theatre, especially those of a later period were voiced by fundamental categories. The scenic discourse presents the symbols of motherhood, loyalty to the motherland, stating that life is of value, when it becomes a sacrifice to an idea.

ISSN1392-043X
Mokslo sritisMenotyra / Arts
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/786
Atnaujinta2013-04-28 15:21:45
Metrika Peržiūros: 11