La Chiesa cattolica lituana negli anni dell’occupazione tedesca (1941-1944)

LTStraipsnyje analizuojami keli Lietuvos Katalikų Bažnyčios veiklos 1941-1944 m. aspektai: 1) Katalikų Bažnyčios politinė laikysena; 2) požiūris į žydų genocidą ir krikštą; 3) ordinarų ryšiai su Vatikanu; 4) padėtis Vilniaus arkivyskupijoje, kur nacių režimas buvo daug griežtesnis. Vokiečių konfesinė politika Lietuvoje buvo gana palanki: įžengę į kraštą, kurio politiniai sluoksniai deklaravo lojalumą, jie nepersekiojo Katalikų Bažnyčios bei tikinčiųjų, toleravo religines apeigas. Sovietų okupacijos metu (1940-1941 m.) patyrusi grubią diskriminaciją, Katalikų Bažnyčia ėmė atkurti apgriautą savo struktūrą, grįžti prie įprastinės veiklos. Vis dėlto okupacinė valdžia negrąžino status quo ante – nepanaikino 1940-1941 m. įsigaliojusių diskriminacinių įstatymų. Tokią politiką ordinarai traktavo kaip netoleruotiną sovietinio režimo padarinių respektavimą ir keliskart oficialiais raštais kreipėsi į aukštus valdžios pareigūnus. 1941 m. vasarą prasidėjus žydų žudynėms, Kauno arkivyskupijos kurijos nariai kreipėsi į vietos valdžios atstovus, vis dėlto Bažnyčios vadovai nesiėmė aiškių viešų ar neviešų priemonių nacių politikai ir vietos administracijos pareigūnų veiksmams pasmerkti. Buvo paklusta reikalavimui nesikišti. Vokiečių okupacijos pradžioje Lietuvos ordinarai vylėsi, kad bus atkurti tiesioginiai diplomatiniai santykiai su Vatikanu. To padaryti nepavyko, bet 1941–1944 m. su Apaštalų Sostu palaikytas nuolatinis ryšys. Vatikaną pasiekė Lietuvos bažnytinės provincijos gyvenimo apžvalgos, kuriose vyskupai išsamiai informavo popiežių Pijų XII apie religijos persekiojimą sovietų okupacijos laikotarpiu, tačiau nieko nerašė apie Bažnyčios, visuomenės gyvenimo sąlygas vokiečių okupacijoje.Vatikane domėtasi galimybėmis pasiųsti į nacių okupuotas SSSR teritorijas katalikų kunigų, tačiau vokiečiams kategoriškai priešinantis, Lietuvos ordinarai negalėjo legaliai ten pasiųsti nei vieno kunigo. Nepakenčiama egzistencija ir tiesioginis pavojus sovietų okupacijos metais (1940-1941) vertė dvasininkus palankiai sutikti nacių režimą, kuris bent Lietuvoje stengėsi sugyventi su Katalikų Bažnyčia, nedeklaravo kovos su religija kaip vieno svarbiausių savo uždavinių. Tačiau atgavusi savo statusą Bažnyčia prisiėmė politinius įsipareigojimus, buvo įtraukta į antibolševikinę propagandą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Vokiečių okupacija; Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1941-1944; Second World War; German occupation; Lithuanian Catholic Church in 1941-1944.