Philosophy of Jesuits in Lithuania (since the 16th until the 18th century)

LTStraipsnyje aptariama Lietuvoje jėzuitų plėtota filosofija, kuri apima laikotarpį nuo jėzuitų veiklos Lietuvoje pradžios XVI a. antrojoje pusėje iki XVIII a. pabaigos. Šio laikotarpio filosofijoje autorius išskiria: 1) filosofiją, susijusią su ugdymu, t. y. jėzuitų dėstymu jų vadovaujamose mokyklose (Vilniaus akademijoje ir trijose kolegijose); 2) pilietinę filosofiją, tiesiogiai nesusijusią su ugdymu. Pilietinė filosofija – tai socialinė, ekonominė, politinė filosofija, ypač valstybės valdymo filosofija, apimanti teisės ir kitus klausimus. Straipsnyje pateikiama jėzuitų filosofijos apžvalga pagrįsta sistemiškais jėzuitų filosofijos Lenkijoje ir Lietuvoje tyrimais. Darbe išskiriami pagrindiniai jėzuitų filosofijos sklaidos centrai, žymiausi jėzuitų filosofai (Marinas Smigleckis, Antonius Skorulskis, Benediktas Dobševičius, Motiejus Kazimieras Sarbievijus) ir atskleidžiamos pagrindinės jėzuitų filosofijos Lietuvoje ypatybės. Jėzuitų filosofija Lietuvoje sudarė atskirą filosofinę srovę. Turinio požiūriu, šią filosofiją grindė aristotelizmas, modifikuotas krikščioniškųjų, ypač Tomo Akviniečio, komentarų. Formos požiūriu, joje pastebimas laipsniškas perėjimas nuo įvairių Aristotelio traktatų komentavimo prie bendresnio konkrečios filosofijos šakos plėtojimo. Pilietinė filosofija įkvėpė daugelį jezuitų veiklų. Viena esminių jos šakų buvo etika, glaudžiai susijusi su akademiniu ugdymu ir kolegijose dėstyta filosofija.