Akademikas Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalba

LTRusijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, profesorius, habilituotas daktaras Jurijus Stepanovas, kurio mokslo darbų sąraše rasime ir didelės apimties knygų, ir trumpesnių straipsnių iš bendrosios kalbotyros, semiotikos, kultūros bei indoeuropeistikos, romanistikos ir baltistikos, yra vienas žymiausių Maskvos lingvistinės mokyklos atstovų. Jis puikiai pažįsta XIX ir XX a. įsitvirtinusias šios mokyklos kūrėjų tradicijas. Labai įvairūs mokslininko interesai suformavo jo teorinių pažiūrų sistemą, kuri, grindžiama konkrečiais kalbos sandaros ir funkcionavimo stebėjimais, remiasi idėjų filiacija. Straipsnyje aptariama Stepanovo biografija ir mokslinės veiklos kelias. Studijuodamas Maskvos universitete romanų filologiją, jis papildomai mokėsi prancūzų, anglų ir vokiečių kalbų, taip pat klasikinių – lotynų, senosios graikų ir sanskrito. Konkrečių kalbos reiškinių aprašymas jo darbuose sutapo su kalbos tyrimo principų ir metodų apibendrinimu. Stepanovo knygose nagrinėjamos apibendrinamojo teorinio pobūdžio semiotikos ir kalbos filosofijos problemos, kalbos ir kultūros sąsajos. Lietuvių kalba Stepanovui nebuvo laikino susižavėjimo dalykas, neliko vien pagalbinis istorinių indoeuropeistinių tyrimų instrumentas. Savo knygose pateikdamas ir interpretuodamas daug jos faktų, lietuvių kalbą jis įjungė į gerokai platesnį kalbos mokslo kontekstą. Stepanovas parašė apie 20 lituanistikai skirtų straipsnių ir straipsnių serijų. Ne tik su lietuvių kalba, bet ir su Lietuva bei lietuvių kalbininkais ir kultūros žmonėmis Stepanovą sieja širdingi ryšiai.