Kaip ir kodėl dainavo lietuviai?

LTKodėl šiuolaikiniams lietuviams nepatinka senosios lietuvių, tiksliau, tikrosios žemaičių, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių, Klaipėdos krašto liaudies dainos, aukštaičių sutartinės? Pastarosios įtrauktos į saugomo UNESCO nematerialaus paveldo palikimo sąrašą. Jos galėtų tapti mūsų pasididžiavimu. Kodėl turtingo etninio paveldo nesaugome mes patys, lietuviai? Priežasčių daug. Jų visų neišvardysime. Globalėjančiame pasaulyje aktualia tema tampa tapatybės klausimai, civilizacijos metami iššūkiai. Modernus gyvenimas kuria patogią aplinką, bet buitinė nauda atsisuka prieš mus pačius, atverdama dvasinės veiklos ar neveiklos tuštumą. Patogus gyvenimas tarsi paralyžiuoja vartotojiška gyvensena užsikrėtusį individą. Mūsų etninė kultūra tampa tik ją išmanančiųjų ir gerbiančiųjų reikalu. Turėtume konstatuoti, kad didžioji dalis mūsų inteligentijos giliųjų etninės kultūros šaknų nepažįsta. Nepažįstami dalykai yra tolimi ir neįdomūs. Kompetencijos stoka išryškėja, kai muzikinis paveldas lyginamas su akademiniu menu. Tuomet dainoms esą trūksta išplėtotos formos, didesnio balsų skaičiaus, vystymo įvairovės, originalumo ir t. t. Dažnas komentaras, lydintis folkloro atlikėjus, yra teiginys, kad dainuojama negražiai, neteisingai formuojamas balsas, kad toks dainavimas kenkiąs balso stygoms ir pan. (Bet folkloro ekspedicijose užrašinėjant senų močiučių dainavimą negali atsistebėti gražiais ir stipriais jų balsais, išlikusiais iki gilios senatvės). Didžiąją gyvenimo dalį straipsnio autorei teko ilgiau ar trumpiau vadovauti nemažam skaičiui įvairaus amžiaus, socialinės padėties bei išsilavinimo folkloro ansamblių Klaipėdos mieste ir rajone. Su kolektyvais dalyvauta tarptautiniuose ir šalies folkloro festivaliuose, rengtos meninės programos, teminės paskaitos, vesta nemažai seminarų, daugybė vakaronių [...] [p. 37].