Prancūzija ir Lietuvos klausimas (1920-1923m.): tarp iliuzijų ir realiosios politikos

LT1923 m. prancūzų požiūryje į Lietuvą pastebimi 1918 m. politinių įvykių srautui būdingi akcentai: Padovani, prancūzų atstovas Kaune, pranešinėjo apie politinę anarchiją Kauno vyriausybėje ir smerkė Kauno vadovų nepatyrimą. Faktiškai prancūzų politika turėjo prisiimti dalį atsakomybės dėl lenkų ir lietuvių konflikto: ji išnaudojo lenkų nacionalizmą savo interesams ir negalėjo priversti pastarųjų laikytis santūriai. Lietuviai nusivylė Prancūzija kaip didžiąja valstybe, kuri per ketverius metus nesugebėjo skaidriai paremti lietuvių tautos ir daugiau rūpinosi lenkų interesais. Visiškas lenkų ir lietuvių antantės idėjos nepasisekimas ir netgi priešingai, dviejų tautų priešiškumo (karo padėties) išlaikymas bylojo apie pabaigą politikos, besiremiančios strateginiais pagrindais ir dažnai nepaisiusios priešiškų nacionalizmo įtakų.Reikšminiai žodžiai: Prancūzų ir lietuvių santykiai; Prancūzijos diplomatija; Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); French-Lithuanian relationship; Diplomacy of France; Polish-Lithuanian federation.

ENIn 1923 accents characteristic of the flow of political events of 1918 were observed in the attitude of the French: Padovani, representative of the French in Kaunas, announced about political anarchy in the Government of Kaunas and condemned inexperience of the authorities of Kaunas. Actually the French policy had to assume a part of the responsibilities for the conflict between the Poles and the Lithuanians: it made use of nationalism of the Poles for its own interests and could not make the latter be reserved. The Lithuanians got disappointed in France as a large state, which failed to support the Lithuanian nation transparently in the course of four years and was more concerned with the interests of the Poles. A complete failure of the idea of the Entente of the Poles and the Lithuanians and, even on the contrary, maintenance of hostility between the two nations (the state of war0 testified to the end of the policy based on strategic fundamentals, which often disregarded hostile influences of nationalism.