Nuosavoji ir deleguotoji vietos savivaldybių kompetencija: jos raiška Lietuvos Respublikos 1918-1940 m. teisės aktuose

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Nuosavoji ir deleguotoji vietos savivaldybių kompetencija: jos raiška Lietuvos Respublikos 1918-1940 m. teisės aktuose
In the Journal:
Istorija [History]. 2002, Nr. 52, p. 53-59
Keywords:
LT
20 amžius. 1918-1940; Administravimas. Valstybės tarnyba / Administration. Public service; Teisės istorija / History of law.
Summary / Abstract:

LTVietos savivalda reiškia, jog vietos valdžios organai įstatymu nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindine viešųjų reikalu dalį, už tai prisiimdamos visiška atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventoju interesais. Vietos savivaldybių institucijos, turėdamos įstatymais nustatytą kompetenciją ir disponuodamos finansiniais ištekliais, gali laisvai veikti daugelyje piliečių kasdienio gyvenimo sričių, pvz., švietimo, transporto, statybos, kultūros, sanitarinės ir socialinės apsaugos, ekonominės veiklos ir kt. Šią teisę realizuoja patys vietos gyventojai per tiesiogiai išrinkta savivaldybės taryba ir jos sudarytas vykdomąsias institucijas. Lietuvos Respublikoje 1922 m. ir 1928 m. konstitucijose bei 1918-1928 m. teisės aktuose buvo realizuota vietos savivaldybių kompetencijos skirstymo į jų ir valstybės deleguotą idėjas. Tačiau nė viename teisės akte nebuvo konkrečiai nurodyta, kurios funkcijos priklauso vienai ar kitai kompetencijos sričiai. Taip pat juose nebuvo nustatyta ir kompetencijos skirstymo kriterijų. Stiprėjant autoritarinėms tendencijoms, XX a. IV dešimtmetį atsisakyta vietos savivaldybių kompetencijos skirstymo. Specifiniai savivaldybių uždaviniai nustatomi valstybės įstatymais. Ir apskritai nuo XX a. IV deš. pradžios Europos valstybių įstatymuose atmetamas vietos savivaldybių kompetencijos skirstymas į nuosavą ir deleguotą. Tai galima aiškinti sustiprėjusiomis centralizacijos tendencijomis, apribojančioms savivaldybių savarankiškumą.Reikšminiai žodžiai: Vietos savivalda; Savivaldybės; Savivaldybių kompetencija; Local self-government; Municipalities; Local authorities; Competences.

ENLocal self-government means that municipal managerial bodies posses certain rights and powers to control and manage the main part of public issues within boundaries of legal acts taking full responsibility for it and acting in favour to the interests of local people. Municipal institutions equipped with legal competencies and financial resources may freely act in various areas of everyday life: education, transport, construction, culture, sanitary and social protection, economic activities, etc. This right is implemented by local citizens through direct elections the Municipal Board and executive institutions formed by it. The Constitution of the Republic of Lithuania of 1922 and 1928 and the legal acts of 1918-1928 divided the competencies of municipal institutions into their responsibility issues and those delegated by the state. However, none of the legal acts precisely indicated which functions belong to one or another area of competencies. They did not set any competence criteria too. In 1930s, strengthened authoritarian trends lead to the refusal of dividing competences. Specific tasks of municipalities are set by legal acts of the state. In general, legal acts of European states withhold from diving competencies of local governments into their own and delegated ones from the beginning of 1930s. This may be explained by strengthened centralisation tendencies limiting the independence of municipalities.

ISSN:
1392-0456; 2029-7181
Related Publications:
Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918-1920 m / Aistė, Morkūnaitė-Lazauskienė. Šiauliai : VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. 284 p.
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/7483
Updated:
2018-12-17 10:58:46
Metrics:
Views: 16    Downloads: 2
Export: