Paveikslas - ne stabas

LTPamokslo pradžia kupina poleminės įtampos: teksto apie atvaizdo gerbimą moto pasirinktas bene pats pagrindinis ikonoklastinj požiūrį grindžiantis Senojo Testamento teiginys - antrasis Dekalogo reikalavimas, katalikiškojoje tradicijoje tapęs pirmuoju ar, tiksliau sakant, pirmoji jo dalis: „Nedirbsi sau drožinio, nei jokios panašybės“ {Iš 20, 4)1. Antroji šio draudimo dalis išleidžiama, nes ji pasidarė nebeaktuali: krikščionybėje ir apskritai Vakarų tradicijoje įvairių buvinių vaizdavimas ar nevaizdavimas nebeturi sakralinės reikšmės, yra tapęs neutralia pasaulietiška veikla, menu Naujųjų laikų pradžioje nusistovėjusia prasme. Tad pirmasis pamokslininko uždavinys yra išaiškinti ir įrodyti, kad šventas paveikslas, atvaizdas nėra stabas, o jo gerbimas nėra stabo garbinimas, kitaip negu teigia „eretikai cenzoriai“ arba kritikai protestantai. Tai ginčas dėl palikimo, nes protestantai kaip tik užginčija teiginį, jog Bažnyčia „visuomet naudojo“ atvaizdus (apie tai žr. toliau). Beje, šio teiginio nepripažįsta ir dabartinė kultūros bei meno istorija. Ginčas dėl palikimo remiasi labai giliais ir nevienalyčiais pamatais. Jo įtampos dydžiui ir pobūdžiui deramai įvertinti pirmiausia reikia aptarti fundamentaliojo draudimo prasmę. Kai kuriose kultūrose ir civilizacijose draudimas daryti atvaizdus arba tokių atvaizdų ribojimas vaidina labai svarbų vaidmenį. Bandymai įvaizdinti dievybę vis atsinaujina, ir tai lygiai taip pat svarbu, bet jie nuolat apibūdinami kaip esmiškai ydingi ar, religine kalba kalbant, bedieviški ir nuodėmingi. Galima sakyti, kad ikonika ir anikonika sudaro dvipolę struktūrą, glūdinčią pačiuose atvaizdų kūrimo ir apmąstymo pamatuose (p. 83).