LTPagrindinis šioje studijoje aprašomo tyrimo tikslas - nustatyti, kokios vairavimo egzaminą laikyti besirengiančių asmenų psichologinės charakteristikos leidžia iš anksto prognozuoti, kurie vairuotojai per pirmuosius savarankiško vairavimo metus pateks į įskaitinį eismo įvykį ar padarys vieną ar kelis eismo taisyklių pažeidimus, dėl kurių bus baudžiami. Tikimasi, kad toks tyrimas leis nustatyti, ar galima numatyti vairuotojų rizikingą elgesį kelyje dar prieš jiems pradedant vairuoti, kokios psichologinės charakteristikos iš anksto skiria tuos, kurie vėliau patenka į eismo įvykį ar padaro nusižengimus vairuodami. Vienas iš svarbių šio tyrimo elementų - atliekamas tęstinis (angį. longitudinal) duomenų rinkimas, kai psichologinės charakteristikos vertinamos iki pradedant savarankiškai vairuoti, o po kurio laiko fiksuojami pažeidimai ir patekimas j avarijas. Toks tyrimo planas eliminuoja galimą vairavimo patirties poveikį asmeninėms charakteristikoms, nes psichologiniai veiksniai ištiriami iki tol, kai būsimi vairuotojai ima savarankiškai vairuoti. Tyrimai rodo, kad kai kurios mažiau stabilios psichologinės charakteristikos kinta atliekant tam tikrą veiklą. Nustatyta, kad eismo saugumo nuostatos keičiasi, kai pradedantieji vairuotojai įgyja savarankiško vairavimo patirties (Mann, 2010; Arlauskienė, 2017). Taip pat pastebima, kad pasitikėjimas savo vairavimo įgūdžiais gerėja didėjant vairavimo stažui pirmaisiais metais (Ivancic ir Hesketh, 2000; Arlauskienė, 2017). Šioje studijoje pristatomame tyrime derinami dviejų informacijos šaltinių duomenys - tiriamieji savižinos būdu atsako apie save, o informacija apie jų padarytus nusižengimus vairuojant gaunama naudojantis oficialiais policijos protokolais.Toks duomenų rinkimo būdas leidžia išvengti vadinamojo vieno šaltinio šališkumo, kuris dirbtinai padidina ryšius tarp kintamųjų. Policijos duomenų naudojimas apsaugo šio tyrimo rezultatus nuo galimo tiriamųjų nesąžiningumo atskleidžiant savo pažeidimus ir patekimą į eismo įvykius. Nustačius psichologines charakteristikas, kurios leidžia numatyti būsimųjų pažeidėjų grupę, būtų galima remiantis jomis atrinkti jaunuolius, kuriems būtinas papildomas mokymas ar intervencija prieš suteikiant teisę vairuoti. Taip pat tai leistų išskirti tuos psichologinius veiksnius, kurie galėtų būti tobulinami pasirengimo vairuoti mokymų metu. Saugumo mokymai turėtų būti efektyviausi tuo metu, kai busimieji vairuotojai siekia įgyti teisę vairuoti transporto priemonę (Ivancic ir Hesketh, 2000; Paaver, Eensoo, Kaasik, Vaht, Mäestu ir Harro, 2013; Wang, Zhang ir Salvendy, 2010). Tuo metu patys besimokantieji daug dėmesio skiria vairavimo procesui, nes teisė vairuoti automobilį yra svarbi jauno žmogaus savivaizdžio dalis (Scott-Parker, Watson ir King, 2009) [p. 8-9].