Demokratija, autoimuninės ligos ir sprendimas: Jacques Derrida politinė filosofija
LTStraipsnyje teigiama, kad siekiant ginti demokratiją, neretai pasitelkiamos nedemokratinės priemonės. Prancūzų filosofas Jacques’as Derrida apmąstė šiuos procesus, pasitelkdamas autoimuniteto sąvoką. Siekiant suprasti šiuos procesus, reikia suprasti paties Derrida mąstymą. Straipsnyje aptariami politiniai įvykiai, kurie paliko pėdsakus Derrida gyvenime ir mąstyme. Tie įvykiai paaiškina Derrida jautrumą teisingumui, jo besąlygišką atvirumą kitam, aistringą pirmapradžio svetingumo ir tolerancijos gynybą. Pirmieji Derrida darbai, tiesiogiai skirti politinei problematikai, pasirodo XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje. Tai nėra klasikinė politinė filosofija: vietoj santvarkų, valstybės ar politinių ideologijų dėmesio centre atsiduria žmogiškosios patirtys: teisingumas, svetingumas, dovana ar atleidimas. Derrida politinėje filosofijoje teigiama, kad demokratija yra aporiška, todėl veikia pagal autoimuninę logiką. Niekada nepavyks sukurti formulių, kurios padėtų išspręsti aporijas. Kiekviena demokratija, kiekviena aporija yra čia ir dabar. Todėl būti demokratiškai visų pirma reiškia dorotis su aporijomis. Demokratija yra sprendimo erdvė. Sprendimas yra būtina struktūrinė demokratijos forma. Todėl žmogus, o ne ideologijos, yra atsakingas už savo sprendimus. Daugybė Derrida analizių skirtos patirtims ir sprendimams, kurie nėra suverenūs. Tokių patirčių pavyzdžiai – grynasis svetingumas, grynasis atleidimas, grynasis dovanojimas. Pabaigoje pateikiami trys trumpi autorės nesutarimo su Derrida taškai.
