Blurring the boundaries: the case for artistic research

LTRecenzijoje aptariama 2016 m. Vilniaus dailės akademijos leidykloje išleista Vytauto Michelkevičiaus knyga „ Meninio tyrimo suvesti. Žinojimo kontūrais“. Provokuojanti knyga alsuoja besikeičiančiomis prasmėmis, trina ir keičia ribas tarp meno ir mokslo, praktikos ir teorijos. Monografija supažindina su nauju tarpdalykiniu meninių tyrimų lauku. Recenzijoje atskleidžiami penkių tariamų kritikų argumentai, susiję su penkiomis knygos dalimis. Depresuotas humanitaras teigtų, kad meniniai tyrimai yra humanitarinių tyrimų konkurentai. Knygoje pabrėžiama meno tyrimų išlaisvinanti funkcija, tačiau ji nėra aiškiai apibrėžta. Mokslo administratorius suabejotų naujų disciplinų ir metodų reikalingumu. Knygoje teigiama, kad meniniai tyrimai savitai jungia koncepcijas, formas ir idėjas, kūrėjus ir tyrėjus įtraukia į bendradarbiavimo platformas. Klasikinio tipo menininkas iškeltų klausimą, kam reikia meninių tyrimų? Jie skirti tiems, kurie dalyvauja meniniame diskurse. Skeptiškas fizikas teigtų, kad neįmanoma meno susieti su mokslu dėl mokslui privalomo objektyvumo. Autorius į iškeltus klausimus atsako kitais klausimais, nusakydamas meno svarbą mokslo raidai. Pozityvistas kritikuotų menininkų apsisprendimą tapti tyrėjais dėl specialaus išsilavinimo stokos ir metodų neapibrėžtumo, kuris gali skatinti pseudo tyrimus. Knyga atskleidžia, kad mokslo raida yra gyvas organizmas, susiduriantis su naujais iššūkius, todėl nereikėtų jo atriboti nuo kūrybiškumo srities. Tai – knyga, skirta besidomintiems moksliniais tyrimais ir menine praktika.