Vertybės ir interesai Europos Sąjungos užsienio politikoje: ES-Uzbekistano santykių atvejis

LTPer pirmuosius dvidešimt nepriklausomybės metų Uzbekistanas vykdė užsienio politiką, kurioje buvo gausu staigių ir netikėtų pokyčių, geopolitinės orientacijos kaitaliojimų, įstojimų ir pasitraukimų iš įvairių tarptautinių organizacijų. Tokioje politikoje sunku įžvelgti bent kiek aiškesnę strateginę liniją. Uzbekistano politika tapo sunkiai prognozuojama, kėlė įtampas Centrinės Azijos regione, o kartais ir platesniame tarptautiniame konktekste. Gausioje Centrinės Azijos studijų literatūroje tokia politika vadinama daugiavektorine. Tačiau šis terminas nėra tiksliai apibrėžtas ir gali reikšti skirtingus užsienio politikos aspektus. Disertacijoje yra pasiūlytas daugiavektoriškumo apibrėžimas ir teigiama, jog Uzbekistano užsienio politikai būdingas ne pastovus daugiavektoriškumas, bet nuolatinis, geopolitiškai konkuruojančių strateginių partnerių kaitaliojimas. Teiginys grindžiamas išorinių bei vidinių Uzbekistano daugiavektoriškumo prielaidų nagrinėjimu bei aptariamo laikotarpio užsienio politikos įvykių analize. Pasinaudojant strateginiu-santykiniu modeliu ir jį papildomai modifikavus, Uzbekistano daugiavektoriškumas aiškinamas dialektiškai, atskleidžiant saryšius tarp strategiškai selektyvaus konteksto ir užsienio politikos veiksmų. Disertacijos išvadose nurodoma, jog svarbiausiu Uzbekistano užsienio politikos tikslu per visą pirmąjį nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo išorinių saugumo garantijų paieška, o polinkis į daugiavektoriškumą atsirado dėl didžiųjų pasaulio valstybių nenoro tokias garantijas jam suteikti.