Muzikos kūrinio atvirumo problema

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Muzikos kūrinio atvirumo problema
Alternative Title:
The Problem of the Openness of a Work of Music
Keywords:
LT
Muzikos kūrinio suvokimas; Kūrinio ribos; Muzikos užrašymas
EN
Reception of musical works; Musical text; Musical writing
Summary / Abstract:

LTNūdienos meno filosofijos veikaluose nuolatos sugrįžtama prie meno kūrinio atvirumo sąvokos. Kultūriniam pasauliui patiriant vertybines permainas, pakito meno kūrinio samprata. Ji kinta nuolatos ir tas atsinaujinimas dar ne kartą įtakos visą meno kūrinių atvirumo problemų aiškinimo diskursą. Galime teigti, kad ankstesnių epochų kūriniai buvo kur kas pastovesni tiek struktūriškai, tiek interpretacijų prasme. Nors atvirumas jų taip pat buvo. Buvo jis ir analizuotas. Ypač XX a. vid. teoretikų darbuose. R. Ingardenas teigė, kad partitūra tiksliai nubrėžia ribas, kurių pažeidimas rodo, kad esmė yra ne leistina to paties kūrinio forma, bet kitas kūrinys. R. Ingardeno požiūris yra itin racionalus, griežtai “įspraudžiantis” kūrinio sampratą į schemos (teksto) struktūras. Toks jis buvo priimtinas XX a. vid., kai dar nebuvo gaji pliuralistinė meno kūrinio samprata. Tačiau XX ir XXI a. muzikos kūriniuose situacija keičiasi iš esmės: kinta kūrinio identiškumo samprata, ribos netenka savo griežtų kontūrų, nes kompozitoriai akivaizdžiai daugiau „atiduoda“ interpretatoriui (pvz., K. Stockhauseno Klavierstück XI, P. Bouleso Treza sonata per pianoforte). Tokios kūrinio sampratos atveria begalinį prasmių telkinį, kuris akivaizdžiai didesnis negu klasikinės tradicijos kūriniuose. Tyrinėtojai tai įvardina kaip kintamo atviro kūrinio fenomeną. U. Eco pateikia ir teorinę nūdienos meno kūrinio sampratą tvirtindamas, kad naujieji muzikos kūriniai nėra uždari, apibrėžti pranešimai, sudėlioti į vienareikšmiai sutvarkytą formą, atlikėjui suteikiantys įvairių sandarų galimybes. [Iš leidinio]

ENContemporary studies in the philosophy of art continuously return to the concept of the openness of a work of art. As the cultural world experiences value transformations, the understanding of the work of art has also changed. Indeed, it is experiencing constant changes and this renewal will continue influencing the whole discourse of the explanation of the problems of openness of artistic works. It may be argued that the creations of the previous epochs were much more stable both structurally and in terms of their interpretations, although they were also open and their openness was also analysed, particularly in the theoretical works of the mid-20th century. R. Ingarden argued that the score clearly defines the boundaries, the violation of which would indicate not an inadmissible form of the same work but the emergence of a different one. Ingarden’s approach is remarkably rational and “squeezes” the concept of a work of art into the structures of a scheme (a text). It was acceptable in the middle of the 20th century when the pluralist concept of a work of art was not widespread yet. However, the situation with the 20th-century and the 21st-century works of music is fundamentally different: the idea of the identity of a work changes and the boundaries loose their strict contours because composers “surrender” more to the interpreter (e.g., K. Stockhausen’s Klavierstück XI, P. Boules’s Treza sonata per pianoforte). Such conceptualisations of a work open an infinite pool of meanings, which is obviously larger than that of the works within the classical tradition.

ISBN:
9986-503-61-2
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/7366
Updated:
2013-04-28 16:35:43
Metrics:
Views: 21
Export: