Aukštaitija : daugiabalsio dainavimo tradicija

LTAutorės manymu, folkloristų požiūris į Aukštaitiją, kaip į didžiausią tarp visų Lietuvos etnokultūrinių regionų daugiabalsio dainavimo židinį, susiformavo jau nuo sutartinių tyrinėjimo pradžios. Sutartinės daugelio Lietuvos ir užsienio tyrėjų išaukštintos kaip ilgaamžes tradicijas menantis polifoninės muzikos (vokalinės ir instrumentinės) reiškinys. Kiek mažiau, lyginant su sutartinėmis, tyrinėtas aukštaičių vėlyvesnis – homofoninis daugiabalsiškumas. Nors įvairiuose folkloro rinkiniuose yra paskelbta gana daug įvairiais būdais atliekamų aukštaičių dainų, vis dėl to jos iki šiol nesulaukė deramo etnomuzikologų dėmesio. Autorė šiame straipsnyje nesiekia detaliai išnagrinėti visų Aukštaitijoje žinomų daugiabalsiško dainavimo būdų – tai žymiai didesnės studijos reikalaujantis objektas. Autorė atkreipia dėmesį į pritarimo būdų įvairovę Aukštaitijoje, glaustai aptaria kiekvieną iš jų. Tai bosavimas dviem garsais (T-D), pastebėtas dar A. Sabaliausko, vėliau – J. Kartenio; homofoninis-unisoninis daugiabalsiškumas (autorės terminas, apibūdinantis Ukmergės ir gretimoms apylinkėms būdingą daugiabalsį dainavimą, tarpais abiems balso partijoms sueinant į unisoną); politembrinis „turavojimas“ (autorės terminas, nusakantis šiaurės aukštaičių pritarimą virš vedančio balso ir po juo); burdonas, ilgą laiką Lietuvos etnomuzikologų nepastebėtas, neaptartas, kaip savitas reiškinys (artimas kitose Europoje šalyse žinomam burdoniniam dainavimui). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Aukštaitija; Dainavimas; Tradicijos; Aukštaitija; Singing; Tradition.

ENIn the author’s opinion, the viewpoint of folklorists to Aukštaitija as the largest source of polyphonic singing among the Lithuanian ethno-cultural regions was already formed from the beginning of the sutartinė song research. Sutartinė songs were highly valued among Lithuanian and foreign researchers as a phenomenon of polyphonic music (vocal and instrumental), having deep traditions. A later homophonic polyphony of Aukštaitija has been researched a little less in comparison with sutartinė songs. Even though a high variety of Aukštaitian songs performed in different ways were published in various folklore collections, nevertheless they did not receive the deserved attention of ethno-musicologists. In this article the author does not intend to analyse all polyphonic singing ways known in Aukštaitija in detail as this subject requires voluminous studies. The author pays attention to the variety of second voices in Aukštaitija, and briefly discusses each of them. These are the bass in two sounds (T-D), observed already by A. Sabaliauskas, later – by J. Kartenis; homophonic- unisonic polyphony (the author’s term describing the polyphonic singing featured in Ukmergė and the surrounding areas when both voices sometimes go in unison); poly-timbre ‘turavojimas’ (the author’s term describing the second voice singing above and below the leading voice, in North Aukštaitija); ‘burdonas’, long time unnoticed by Lithuanian ethno-musicologists, and not discussed as a specific phenomenon (resembling the bourdon songs known in other European countries).

• Etnologija / Ethnology
• Menotyra / Arts