Homo Ridens: juokaujančio žmogaus fenomenas šiuolaikinėje Lietuvoje : disertacija

LTDisertacijoje siekiama išsiaiškinti, ar Lietuvoje yra susiformavusi humoro tradicija, kokie pagrindiniai jos bruožai bėgant laikui išlieka nepakitę, ir kodėl. Taip pat ieškoma atsakymo į klausimą, kas, kaip ir kokiais būdais humoro tradicijoje keičiasi. Šio darbo objektas – homo ridens Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje. Objektui tyrinėti pasitelkiama empirinė medžiaga: XIX a. pabaigos – XXI a. pradžios liaudies anekdotai ir Vytauto Šapranausko humoristinių pasirodymų įrašai, pasirinkti dėl talentingo aktoriaus populiarumo, gausiausio tokio tipo įrašų peržiūrų skaičiaus (www.youtube.com) ir ilgos pasirodymų trukmės. Atliekant tyrimą taikyta kiekybinė ir kokybinė turinio duomenų analizė. Išvados: Pajuokos taikiniai skirtingais laikotarpiais (XIX a. pab. – XXI a. pr.) iš esmės nepakito: dažniausiai pašiepiamos moterys, politikai, aukštesnio socialinio statuso asmenys, svetimtaučiai, juokaujama nešvankiomis temomis. Toks pajuokos taikinių tęstinumas gali būti įvardijamas kaip juokavimo tradicija, kurią atskleidžia žmogaus emocijų skalė juokiantis: džiaugsmas, pyktis, pasibjaurėjimas, smalsumas. Išanalizavus homo ridens fenomeną XIX a. pabaigos – XXI a. pradžios Lietuvoje, suformuluotos penkios pagrindinės humoro funkcijos: pasilinksminimo, lyderystės demonstravimo, didaktikos, psichohigienos, komunikacijos. Komiškų pasirodymų sėkmė priklauso nuo komiko sugebėjimų atpažinti, ko publika nori (publikos diagnozės), ir tinkamai pateikti siunčiamą žinutę, taigi humoro interakcija yra abipusė. Apibūdinant homo ridens – juokaujantį žmogų – šiuolaikinėje Lietuvoje, išskiriami aspektai atskleidžia nacionalinę specifiką – juokaujama lietuvių kalba, pasitelkiant atlikimo laikui būdingą raišką; humoro turinys atspindi aktualias atlikimo laiko realijas ir universalius homo ridens bruožus.Reikšminiai žodžiai: Humoras; Pajuokos taikiniai; Komikas; Juokavimas; Anekdotas; Humour; Targets of ridicule; Comedian; Joking; Anecdote.

ENThe dissertation is aimed at elucidating whether a humour tradition has already been established in Lithuania, what main features remain unchanged with the passing of time and why. The second problem is what changes in the humour tradition, how and in what ways. The subject was investigated with the help of the following empirical material: folk anecdotes of the end of the 19th – the beginning of the 21st century and recordings of Vytautas Šapranauskas’ humour shows, which were chosen due to the popularity of the talented actor in society, the greatest number of reviews of the recordings of this type (www.youtube.com) and a long duration of the performances. In carrying out the investigation a quantitative and qualitative analysis of the content data was performed. Conclusion: Targets of ridicule have not changed in essence in the course of different periods (the end of the 19th – the beginning of the 21st century): most often women, individuals of a higher social status, foreigners were mocked at, and jokes on obscene topics were made. Such continuity of targets of ridicule can be identified as a joking tradition revealing itself through the scale of human emotions when laughing: joy, anger, loathing, curiosity.Having analysed the phenomenon of homo ridens within the context of the end of the 19th century – modern Lithuania, five major functions of humour can be formulated: The function of entertainment, The function of demonstrating leadership, The function of didactics, The function of psycho-hygiene, The function of communication. The success of comedies (that is, the spectators’ laughter) depends on the abilities of the comic to recognise what the audience wants (the audience’s diagnosis), and to convey a message being sent adequately, hence humour interaction is reciprocal. In characterising homo ridens – the joking man – in modern Lithuania the aspects distinguished reveal the national specificity – jokes are made in the Lithuanian language with the help of the expression that is characteristic of the time of performance; the humour content reflects the urgent topics of the time of performance and universal features of homo ridens – the joking man is distinguished for his leadership qualities and is able to communicate smoothly.