LTLyginant skirtingais mitiniais principais grindžiamas civilizacijas, neišvengiamai iškyla įkyri „Rytų" metafora, iš pagalbinės geografinės konvencijos tampanti metafizine kategorija. Tačiau, atsižvelgiant į terminologinį eurocentrizmą, sunku suprasti, kodėl Europos civilizacija pasivadina Vakarų, o ne Centro civilizacija. Galbūt tai lemia ekscentriškas Europos kultūros pobūdis: nors ją įkūnija kelios antikinės oikumenos pakraštyje ir už jos ribų įsikūrusios krikščioniškos valstybės, jos klasikinį tapatumą simbolizuoja tolimi bei pusiau nerealūs miestai - Atėnai ir Jeruzalė. Nė vienas iš šių miestų, kaip pabrėžia R. Braque, nepriklauso tai erdvei, kuri istorijos bėgyje pasivadino „europine" erdve ir kurią taip vadino kaimynai1. Netgi tuomet, kai kultūrinės sintezės simboliu tampa Enėjo palikuonių Roma ir ją mėgdžiojantys išsišokėliai, pavyzdžiui, Paryžius, archetipinių šaknų požiūriu jie nesijaučia pakankamai tvirtai ir savo pretenzijas mėgina pateisinti iš svetur atgabentomis statūlomis bei obeliskais.
ENThe article deals with the beginnings of Islamic civilization and its relationship with the other cultures of the ancient Middle Fast. The main emphasis is laid on the distorted image of Islam regarded from the Western Christian and Modern point of view. Some features of Islamic civilization are revealed in connection with the problems of religious tolerance and jihad.