Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos. 2

LTDabartiniame pasaulyje intensyviai besiplėtojančios orientalistinės ir komparatyvistinės studijos ilgą laiką Lietuvoje buvo akademinio mokslo periferijoje. Jų pakilimas ir plėtotė tiesiogiai siejasi su Lietuvos valstybės nepriklausomybės atgavimu, jos dalyvavimu tarpkultūriniame dialoge bei atsivėrimu pasauliui. Orientalistinės ir komparatyvistinės studijos Lietuvai yra aktualios dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jos padeda įveikti kultūrinį uždarumą, amžiais susiklosčiusius mąstymo stereotipus, skatina perimti tūkstantmetes tradicijas turinčių tautų kultūros laimėjimus, padeda geriau orientuotis sparčiai besikeičiančiame į metacivilizacinę raidos pakopą įžengusiame pasaulyje. Kita vertus, lyginamoji perspektyva skatina suvokti, kas mes patys esame besivienijančioje Vakarų Europos civilizacinėje erdvėje, kuri technogeninėje eroje patiria kaip niekuomet galingą neeuropinių civilizacijų poveikį. Ir pagaliau padeda įsisavinti perspektyviausias šiuolaikinėje humanistikoje įsivyraujančias komparatyvistinės strategijas ir metodologijas. Nors tradicinė amžiais viešpatavusi pasaulio tvarka ir kultūrinių įtakų laukas, kuriame besąlygiškai vyravo Rytų - Vakarų civilizacijų ašis, keičiasi, atsiveria naujos Lotynų Amerikos ir Afrikos civilizacijų sąveikos perspektyvos, tačiau tradicinis Rytų ir Vakarų kultūrų dialogas komparatyvistinėje kultūrologijoje bei civilizacinėje koinparatyvistikoje tradiciškui išsaugoja tvirtas pozicijas ir išlieka aktualus mokslinių diskusijų objektas. 1993 m. mano iniciatyva Kultūros ir meno institute buvo įkurta probleminė orientalistinių ir komparatyvistinių studijų grupė, kurią sudarė artimiausi mokiniai. Netrukus ji virto Komparatyvistinės kultūrologijos, estetikos ir meno teorijos skyriumi, tapusiu pagrindiniu šalies šios srities mokslinių tyrinėjimų centru.Per nepriklausomybės atgavimo metus komparatyvistinių studijų prestižas Lietuvoje labai išaugo ir šios vyraujančios dabartinėje humanistikoje metodologijos principai aktyviai skverbiasi į lietuviškąjį mokslinį diskursą; jie ypač populiarūs tarp jauniausios mokslininkų kartos, kuri jautriai reaguoja į įvairių civilizacijų kultūros vertybių ir simbolių sąveikos procesus. Lietuvoje gausėja žmonių, mokančių sanskrito, kinų, japonų, arabų, tibetiečių ir kitas Rytų tautų kalbas, išmanančių tų kultūrų specifiką bei verčiančių pamatinius didžiųjų neeuropinių civilizacijų tekstus, ruošiančių civilizacinei komparatyvistikai skirtas disertacijas. Taigi padėtis pamažu keičiasi; tai liudija ir svarbių žurnalų Acta Orientalia Viliiensis, Indra, knygų serijų „Rytų klasika", „Rytai-Vakarai. Komparatyvistinės studijos", „Estetikos istorija. Antologija" pirmojo tomo „Senovės Rytai/ Antika" atsiradimas, pamatinių Rytų tautų tekstų skelbimas, vertingų publikacijų srautas Logos, Humanistica, Darbai ir dienos, Filosofija, sociologija, Liaudies kultūra, Metai, Naujoji Romuva, Krantai, Šiaurės Atėnai ir kituose leidiniuose. Vilniaus universitete savo veiklą plečia Orientalistikos ir lyginamųjų civilizacijos studijų centras, Filosofijos, sociologijos institute, Vilniaus universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Kauno Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose buriasi jauni Rytų filosofijos istorijos ir komparatyvistinių studijų specialistai.Kultūros ir meno instituto Komparatyvistinės kultūrologijos, estetikos ir meno teorijos skyriaus darbuotojai įvairiuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose paskelbė daug orientalistikos ir komparatyvistikos problemoms skirtų publikacijų. Šio skyriaus parengtas ir antras Lietuvos skaitytojams pateikiamas „Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos" darbų rinkinys, kuris savo struktūra, gvildenamų regionų ir problemų lauku ženkliai skiriasi nuo 1997 m. „Vagos" leidyklai įteikto pirmojo ir dėl finansavimo sunkumų išvydusio dienos šviesą tik po penkerių metų. Antrąją knygą sudaro originalūs išimtinai lietuvių autorių tekstai, vaizdžiai rodantys augančias Lietuvos orientalistikos ir lyginamųjų civilizacijos studijų jėgas. Šios knygos publikacijas styguoja orientalistikos, orientalizmo ir lyginamųjų kultūros tyrinėjimų istorinės metamorfozės, metodologinių principų kaita. Knygą sudaro dvi dalys. Pirmojoje - „Orientalistika ir komparatyvistinės studijos" - pagrindinei tomo problematikai skirti A. Andrijausko, A. Beinoriaus, V. Jaskūno, L. Poškaitės, A. Uždavinio, A. Stepukonio ir J. Vaitkevičiaus tyrinėjimai. Antrojoje dalyje - „Teorinės ir metodologinės kultūros problemos" - skelbiamas metodo logiškai svarbus naujausius pokyčius kultūros tyrinėjimų srityje aptariantis V. Rubavičiaus straipsnis [...] (A. Andrijauskas. Pratarmė).