In search of national architecture

LTLietuvoje nacionalinio stiliaus problema architektūroje iškilo kiek vėliau nei dailėje. 1918 m. paskelbus nepriklausomybę pagrindinis architektų rūpestis buvo ką ir iš kokių medžiagų statyti, o klausimas, kaip statyti, buvo antraeilis. Kita priežastis, lėmusi lėtesnį nacionalinio stiliaus vystymąsi architektūroje, buvo architektūros teorijos stoka. Vladimiras Dubeneckis buvo pirmasis architektas, kuris domėjosi Lietuvos architektūros bruožais. Jo meninio požiūrio susiformavimui darė įtaką Sankt Peterburgo meno draugijos „Meno pasaulis“ idėjos, pabrėžiančias pagarbą nacionalinei istorijai, kultūrai ir folklorui. 1919 metais V. Dubeneckio suprojektuota medinė bažnyčia Karmėlavos mieste buvo pirmasis profesionalaus architekto sukurtas pastatas, logiškai ir tikslingai panaudojantis liaudies ir istorinės architektūros ypatybes. V. Dubeneckis taip pat numatė galimybę Lietuvos nacionalinę architektūrą sieti su baroko stiliumi. Jo susižavėjimas lietuviškuoju, ypač Vilniaus baroku, paskatino jį įgyvendinti Valstybės teatro rekonstrukciją, Ragučio buto ir Betygalos bažnyčios projektus. Baroko įtakoje suprojektuotuose pastatuose architektas daug dėmesio skyrė tautiniams motyvams, kurie buvo ne tik dekoro elementai, bet ir padėjo atskleisti architektūros temą. Tarpukario Lietuvos architektūroje išplėtotos liaudies meno interpretacijos buvo tęsiamos per karą ir sovietinės okupacijos metais. 5–6 deš. sovietinėje Lietuvoje ideologinės propagandos tikslais buvo toleruojamos nacionalinės architektūros apraiškos ir tam tikros stilistinės tendencijos.Reikšminiai žodžiai: Archeologijos komitetas; Architektūra; Art deco; Barokas; Lietuvos kultūros paveldas; Modernizmo architektūra; Nacionalinis tapatumas; Tarpukario architektūra; Vladimiras Dubeneckis; Achitecture of interwar period; Archaeology Committee; Architecture; Architekture; Art deco; Baroque; Lithuanian cultural heritage; Modernism architecture; National identity; Vladimiras Dubeneckis.