Mirtis ir pomirtinis gyvenimas lotyniškojoje LDK Renesanso ir Baroko gedulingoje poezijoje: teologinis aspektas
LTLietuvoje lotyniškoji XVI–XVII a. laidotuvių poezija yra sulaukusi nemenko literatūrologų dėmesio. Ištirti mirties įvaizdžiai, žmogaus laikysena mirties akivaizdoje, pomirtinio gyvenimo vaizdiniai. Šiame straipsnyje į gedulingąją LDK poeziją žvelgiama teologiniu požiūriu. Pasitelkus literatūros teologijos kaip šių disciplinų dialogo teoriją, ieškoma sąlyčio taškų (teologinių vietų), kur susitinka poezija ir Biblija. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti teologinę mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratą lotyniškojoje LDK gedulingoje poezijoje. Lotyniškajai LDK laidotuvių poezijai būdinga biblinė (labiau eksplikuojama Naujajame Testamente) mirties kaip miego metafora, atskleidžianti teologinę prisikėlimo viltį. Gedulinguose kūriniuose ryškus imitatio Christi topas. Tikėjimas Jėzaus Kristaus išperkamąja auka ir sekimas Juo galėjo išgelbėti nuo nebūties, todėl Renesanso epochoje buvo atgaivinta antikinė virtus samprata, kuri garantavo amžinybę kaip atlygį už atliktus gerus darbus. Baroko epochoje ypač didelis dėmesys skirtas pamaldumo (pietas) reikšmei, nes tik jungtis su Dievu buvo laikoma vienintele nemirtingumo sąlyga. Gedulinguose LDK tekstuose aptinkami antikinės mirusiųjų buveinės (Hado, Tartaro) vaizdiniai gali būti siejami su Senojo Testamento Šeolu. Kita vertus, laidotuvių poezijoje akcentuojama Naujajame Testamente išreikšta prisikėlimo viltis: anapusinis gyvenimas traktuojamas kaip geresnis ir palaimingesnis už žemiškąjį, nes po mirties siela susitinka su Dievu. Mirties ir pomirtinio gyvenimo (įsi)vaizdavimas lotyniškojoje LDK gedulingoje poezijoje reprezentuoja antikinės ir krikščioniškosios tradicijos sąveiką.
ENThe article aims to survey the theological concept of death and afterlife in Latin funeral poetry written in 16-17th centuries in the Grand Duchy of Lithuania. Many aspects of the funeral poetry of the GDL have already been investigated by different researchers from different perspectives, e. g. the images of death and futurity or the demeanour of man in the presence of death. Theology of literature is treated as the theory of the dialogue between literature and theology, which can be applied for identifying so called theological places, i. e. places where literature meets Bible. The scriptural metaphor “death is sleep”, which, according to theological interpretation of the New Testament is the manifestation of the anchorage of Resurrection, is appropriate in Latin funeral literature of the GDL where the topic “Immitatio Christi” is traced in funeral poems. Trust in Redemption and the emulation of Christ was treated as possibility to escape nonentity, for this reason Renaissance revived the Classical conception of virtus, i. e. specific complex of virtues, which guaranteed eternity as a reward for benefaction. Moreover, baroque witnessed the significance of pietas because the only condition of immortality as was believed lay in the unity between the human soul and God. Furthermore, classical images of Hados and Tartaros observed in funeral poems of the GDL allude to Hebrew Sheol, i. e. the dead represented in the Old Testament. On the other hand, belief in Resurrection expressed in The New Testament was emphasised in the funeral poetry of the GDL, i. e. otherworldly life was assumed as even better and more blissful than earthly, because after death the soul meets God. Therefore, the conclusion is drawn that ways of death and the futurity depiction in the funeral poetry of the GDL reflect the interaction between Classical and Christian traditions.
