LTLietuvos valstybės žlugimas ir 1940 m. okupacija buvo tragiškiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykis. Šalis, per du nepriklausomybės dešimtmečius pasiekusi įspūdingų rezultatų, tapusi vakarietiška valstybe, staiga buvo išbraukta iš Europos žemėlapio, o Lietuvos visuomenės laukė tragiški išbandymai ir didžiuliai nuostoliai. Karo metai ir okupacijos Lietuvos visuomenę padalijo ir jėga išskirstė į tris atskiras dalis, ilgus metus atskirtas viena kuo kitos: Lietuvoje likę gyventojai, prievarta Sovietų Sąjungos ištremti į Rytus ir pasitraukę į Vakarus lietuviai. Žinoma, šios dalys nebuvo vienodos, jų laukė skirtingi likimai ir skirtingos išgyvenimo problemos. Atsidūrusieji Vakaruose buvo atskirti nuo Lietuvos, neteko namų į kuriuos galėtų sugrįžti ir iš politinių pabėgėlių tapo priverstiniais emigrantais. Ištremtųjų į Sibirą likimas susiklostė dar tragiškiau: dalis jų žuvo, išgyvenusieji patyrė nežmoniškas sąlygas tremtyje, o grįžusiųjų iš Sibiro laukė sunkus gyvenimas. Karo pabaiga nereiškė karo pabaigos ir paprastiems Lietuvos gyventojams – likusiųjų Lietuvoje gyvenimas buvo bandymas išgyventi ir prisitaikyti naujoje sovietinėje sistemoje. [...].Paulius Tričys buvo chemijos studentas Kaune, kol karas nenutraukė studijų. Jis buvo mobilizuotas vokiečių ir drauge su vokiečių kariais pasiųstas į Italiją, kur pateko į Britų 8-osios armijos nelaisvę. Vėliau pasinaudojęs galimybe išvyko į Didžiąją Britaniją, ten dirbo anglies kasyklose, vėliau baigęs mokslus tapo chemijos inžinieriumi, aktyviai įsijungė į lietuvių bendruomenės politinį visuomeninį gyvenimą. Sovietų okupacijos metais Tričys buvo vienas Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės lyderių, aktyvus Britų– lietuvių draugijos puoselėtojas, spaudos bendradarbis ir vertėjas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę daug prisidėjo padėdamas rengti pirmuosius Lietuvos vadovų vizitus į Jungtinę Karalystę. Tričio prisiminimai tarsi skyla į dvi dalis: gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje ir pasitraukimas iš Lietuvos bei karo metų pabaiga Italijoje ir Austrijoje. Pradžioje jis pasakoja apie savo tėvus, jų darbą vaistinėje, giminaičius ir jų likimus, dalijasi prisiminimais apie mokyklą, mokytojus ir ten išmoktas kalbas, toliau prisimena karo metus, priverstinį traukimąsi artėjant frontui. „Dabar, pagalvodamas apie tą laikotarpį, stebiuosi, kaip visos tos permainos, žiaurumai ir normalaus, padoraus gyvenimo taisyklių sulaužymai paveikė mano šešiolikamečio vaikino galvoseną. Toks automatiškas kultūros ir teisingumo dingimas kažkaip uždėjo izoliacijos sluoksnį ant jausmų. Tų visų baisenybių tėkmė pradėjo tapti nauju normalumu ir kažkaip apsaugojo nuo per didelio susijaudinimo ir gilaus pergyvenimo“, – rašo Tričys, prisimindamas karo žiaurumus, sudegusius tėvų namus, žydų likimus ir žudymus, artimųjų ir draugų trėmimus. Visus tuos įvykius jam teko stebėti ir tiesiogiai patirti karo metais Lietuvoje.Vis tik įdomiausia yra antroji prisiminimų dalis apie pasitraukimą su vokiečių kariais į Vakarus, karo pabaigą Italijoje, patekimą į britų nelaisvę, bandymą užsiregistruoti į svetimšalių legioną ir laiką, praleistą belaisvių stovyklose. Prasidėjus emigracijai iš Vokietijos į kitus kraštus, Didžioji Britanija buvo viena pirmųjų, kuri ėmė verbuoti žmones iš Vokietijos DP stovyklų vykti į Britaniją pagal darbo sutartis. Tričys pasinaudoja tokia galimybe – būtent persikėlimu į Didžiąją Britaniją ir baigiasi šie prisiminimai. Toliau laukė kitas – jau imigranto gyvenimo laikotarpis. Skelbiami atsiminimai redaguoti minimaliai, praleisti pasikartojimai, ištaisytos vietomis pasitaikančios rašybos klaidos. Tekste nevienodinta ir palikta įvairuojanti asmenvardžių bei geografinių pavadinimų rašyba. Skelbiant atsiminimus stengtasi išlaikyti tekstą kuo artimesnį originalui, dėl to palikti autoriaus rašybos ypatumai (pvz., įvairuojantys skliaustai), originalus stilius, dabar nevartojamos svetimybės, angliški ir vokiški žodžiai bei pavadinimai. Šis Pauliaus Tričio autobiografinis gyvenimo aprašymas (life story) praturtina Lietuvos gyventojų, priverstų pasitraukti iš gimtojo krašto, prisiminimų ratą bei pateikia mažiau žinomų detalių apie lietuvių kariškių, mobilizuotų su vokiečių kariuomene, gyvenimo aplinkybes ir likimus atsidūrus karo metais Vakaruose. [Iš teksto, p. 119, 121]