Dvasinis tautos naikinimas

LTStraipsnyje nušviečiamas dvasinis ir fizinis Lietuvos gyventojų naikinimas nacių ir sovietinės okupacijos metais. Lietuviai ypač nukentėjo per sovietinę okupaciją. Nuo pirmųjų jos dienų buvo planingai naikinama veikliausia ir sąmoningiausia tautos dalis, vykdoma nutautinimo politika, neigiant esmines tautines vertybes, perrašinėjant istoriją, totaliai skiepijant komunistinę ideologiją, kurios svarbios sudėtinės dalys buvo materializmas ir ateizmas, pakeltas į savotiškos privalomos „valstybinės religijos“ rangą. Siekdamas ideologinėmis priemonėmis kontroliuoti žmonių protus, režimas krikščionybę traktavo kaip savo rimtą varžovę, suprasdamas, kad tikintis žmogus yra dvasiškai laisvesnis, sunkiau ideologiškai manipuliuojamas. Visos kultūros sritys patyrė nuolatinį ideologinį spaudimą, mene buvo privaloma vadovautis vadinamojo socialistinio realizmo principais. Tautiškumo puoselėjimas, įvardijamas „buržuaziniu nacionalizmu“, buvo kvalifikuojamas kaip politinis nusikaltimas. Propaguojant internacionalizmą buvo vykdoma rusifikacija ir kolonizacija. Kita vertus, socialinės lygiavos politika, visų gyvenimo sričių reglamentavimas ir privačios iniciatyvos varžymas slopino žmonių socialinės veiklos motyvaciją, ugdė pilietinį pasyvumą ir malonių iš valdžios laukimą. Pabrėžiant valstybės, kolektyvo pirmumą individo atžvilgiu buvo slopinama laisva asmenybės saviraiška. Dvasinis genocidas yra vertintinas ir kaip pilietinės visuomenės naikinimas, paverčiant ją beveide, vienas kito atžvilgiu izoliuotų individų mase. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Okupacija; Dvasinis naikinimas; Ateizmas; Socialinė lygiava; Rusifikacija; Occupation; Spiritual extermination; Atheism; Social levelling; Russification.

ENThe article reflects spiritual and physical annihilation of Lithuanian population in the years of Nazi and Soviet occupation. Lithuanians particularly suffered during the Soviet occupation. Since its first days the most active and conscious part of the nation was subjected to planned destruction, the policy of denationalisation was pursued through negation of the principal national values, re-writing of history, total implantation of the communist ideology, the key components of which were materialism and atheism raised to the level of peculiar obligatory “national religion”. To take control over the human minds by ideological means, the regime treated Christianity as a serious competitor, realising that a believer has more spiritual freedom and is more difficult to manipulate ideologically. All fields of culture suffered constant ideological pressure, art was compelled to follow the principles of the so-called socialist realism. Cultivation of nationality, named “bourgeois nationalism” qualified as a political offence. Russification and colonisation was pursued through propagation of internationalism. On the other hand, the policy of social equality, regulation of all spheres of life and restriction of private initiative stifled motivation for social activity, encouraged civic passivity and expectation of favours from the authority. Free expression of personality was subdued through emphasis of primacy of the state ad collective in respect of an individual. Spiritual genocide is also to be regarded as annihilation of civic society converting it to a faceless mass comprising individuals isolated from each other.