Altpreußische Eigennamen als Quelle der altpreußischen Lexik

LTStraipsnyje aptariami senovės prūsų tikriniai daiktavardžiai kaip prūsų leksikos šaltinis. Pažymima, kad kiekvienas išlikęs tikrinis vardas turi savo istoriją, kurią galima lokalizuoti ir datuoti, remiantis turima onomastinių liudijimų medžiaga. Nurodomi sunkumai, su kuriais susiduriama atskleidžiant duomenų bazes. Pažymima, kad pirmiausia turi būti rekonstruota pagrindinė forma, o tai ne visada yra įmanoma. Taip pat turi būti atsižvelgta į kiekvieno daiktavardžio vietinę rašytinę tradiciją ir jo raidą šnekamojoje kalboje. Konstatuojama, kad atliekant etimologinę rekonstrukciją ir semantinę tikrinių daiktavardžių leksikos analizę, reikia remtis turimais kitų baltų kalbų istoriniais ir etimologiniais žodynais. Autorės nuomone, prūsų kalbos, taip pat ir kitų išnykusių kalbų, leksikografiniams tyrimams ypač reikšminga turi būti toponimų analizė. Pabrėžiama, kad neretai sunku nustatyti, ar vietovardžio pagrindą sudaro apeliatyvas, ar asmenvardis. Pateikiami tai parodantys prūsų kalbos pavyzdžiai. Konstatuojama, kad tikriniai daiktavardžiai vertingi ir informatyvūs ne tik leksikologijai, bet ir šalies istorijai ir geografijai, ypač priešistorei, nurodydami gyventojų kilmę. Pabrėžiama, kad toponimai suteikia turtingos leksinės medžiagos, kurioje galima atpažinti kalbos būklę, buvusią ankstyvaisiais viduramžiais, o tai savo ruožtu leidžia daryti reikšmingas išvadas apie prūsų istoriją. Pabrėžiama, kad tikriniai daiktavardžiai nėra iki galo datuoti ir lokalizuoti, tai būsimų tyrimų uždavinys.