XIX-XX a. Lietuvos bibliotekų architektūros raida pasauliniame kontekste

LTAtskleidžiant bibliotekų architektūros raidos dėsningumus, svarbu suvokti kultūrinį, ekonominį, socialinį ir architektūrinį kontekstą, tiesiogiai turėjusį įtaką bibliotekų architektūrai. Moderniosios kultūros kontekste formavosi bibliotekų architektūra, pastatų fasaduose atspindinti įvairias architektūrines sroves. Tačiau bibliotekų architektūroje išsikristalizavo saviti raidos etapai ir bruožai, kurie susiję tik su bibliotekų specifika. Vienas iš pagrindinių aspektų yra planinė erdvinė bibliotekos struktūra, t. y. funkcinių zonų formavimas, patalpų plotų, santykių, jų tarpusavio ryšių nustatymas, pagrindinių tūrių išryškinimas. Bibliotekos planinė erdvinė struktūra – tai lyg pamatas, ant kurio laikosi fasadų bei interjerų sprendimai. Ji – esminė bibliotekos architektūrinė išraiška. Tai konceptualus architektūrinis reiškinys, priklausantis nuo vidinių bibliotekinių veiksnių – bibliotekinės technologijos, informacijos laikmenų formos bei kiekio, bibliotekos funkcijų. XIX–XX a. bibliotekų architektūrai būdingas aiškus funkcinis-technologinis zonavimas. Nauja bibliotekos samprata diktuoja naują paties pastato architektūrinį sprendimą. Keičiasi bibliotekos struktūrinis modelis – išplečiamos papildomos veiklos zonos. Šis modelis tampa polifunkciniu, kur bent trečdalis bibliotekos patalpų skiriama papildomai kultūrinei-komercinei veiklai plėtoti. Atsižvelgiant į tai, keičiasi patalpų plotų santykiai, lemiantys savitą tūrių ir erdvių santykį. Taigi atsiranda naujos modulinės polifunkcinės bibliotekos tipas.