LTDažnai tarptautiniame kontekste į Baltijos valstybes žiūrima kaip į vieną vienetą. Tai lemia nekintantys veiksniai, tokie kaip geografinė ir geopolitinė padėtis, panaši istorija, dydis (visos yra priskiriamos mažų valstybių kategorijai) bei kaimynystė su Rusija. Be stabilių, nekintančių, yra ir dinamiškų, nuolat kintančių veiksnių, vienas iš jų – grėsmių suvokimas. Nuo 1989 m. buvo įprasta, kad, pagal Lykke, karinę strategiją sudaro trys elementai: kariniai tikslai, karinės strateginės koncepcijos ir kariniai resursai. Bet kuris iš elementų turi būti formuojamas atsižvelgiant į kitus tam, kad būtų tinkamai subalansuoti tarpusavyje, nesant šio balanso, atsiranda rizikos veiksnys, kuris gali nulemti karinės strategijos neefektyvumą ir atitinkamai kelti grėsmę nacionaliniam ir kariniam saugumui. Visgi vėliau (nuo 2010 m.) ėmus šį modelį kritikuoti, tapo tikslinga trijų elementų suvokimą išplėsti įtraukus strateginių prielaidų elementą siekiant parengti efektyvią (subalansuotą) valstybės karinę strategiją. [p. 5].