History and symbols: Lithuanian and Central European cinema of the 1960s
LTStraipsnyje aptariamas XX a. 7 deš. Lietuvos kinas. Tuo metu kinas turėjo oficialaus meno statusą ir negalėjo veikti pogrindžio sąlygomis. Ideologinis spaudimas turėjo didelę įtaką sovietmečio Lietuvos kino raidai, kurios vertinimui poveikė daro istorinis kontekstas. Vis dėlto lietuviškas kinas skyrėsi nuo sovietinės kinematografijos. Nepaisant sovietinės okupacijos, lietuviškas kinas buvo stipriai susijęs su europinio kino idėjomis. 7 deš. sukurtus lietuviškus filmus galima vertinti kaip unikalų reiškinį, kurio esmę sudaro Europos meninių tradicijų plėtojimas, pasitelkiant nacionalinės istorijos, kultūros ir mentaliteto kontekstus. Straipsnyje siekiama apibrėžti Lietuvos kino ypatumus, atsižvelgiant į pokyčius, kurie 7 deš. vyko Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos kine. Atskleidus kaimyninių Vidurio Europos šalių kino įtakas, matyti išskirtinis lietuviško kino pobūdis. Darbe analizuojami reprezentatyviausi Vytauto Žalakevičiaus, Almanto Grikevičiaus, Algirdo Dausos, Raimondo Vabalo filmai. Mėginama atsakyti į klausimus: kaip kiną veikė ideologinė cenzūra ir kokias temas nagrinėjo režisieriai, nepaisydami cenzūros? 7 deš. lietuviškas kinas savo vaizdine poetika ir forma buvo panašus į čekų Naujosios bangos kūrinius; su Vengrijos ir Lenkijos kinu jį sieja poreikis kalbėti apie sudėtingą pokario istoriją bei ezopinė kalba, susijusi su tautine tapatybe. Alegorijų ir metaforų pagalba kinas užmezgė reikšmingą dialogą su žiūrovais. Filmai kūrė dvasinę teritoriją, kuri padėjo komunistinei sistemai žlugti.
