Democratic control of the armed forces in Lithuania
LTXX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Vidurio ir Rytų Europos valstybės, įskaitant Baltijos šalis, susidūrė su sunkiu perėjimo prie demokratijos iššūkiu. Baltijos šalys turėjo reformuoti savo politinę, ekonominę ir socialinę tvarką, naikindamos sovietinio palikimo liekanas, giliai įsišaknijusias daugelyje gyvenimo sričių ir žmonių mentalitete. Tame kontekste viena didžiausių perėjimo laikotarpio problemų buvo karinis sovietų palikimas. Baltijos šalys neturėjo nacionalinių ginkluotų pajėgų iki 1990 m., todėl privalėjo sukurti savo nacionalines gynybos institucijas. Šiame darbe analizuojama ginkluotųjų pajėgų demokratinės kontrolės raida Lietuvoje. Demokratinė krašto apsaugos kontrolė Lietuvoje buvo sėkmingai įgyvendinta per pastaruosius keliolika metų, tačiau tam tikri neišspręsti civilinių ir karinių santykių klausimai reikalauja tęsti demokratinės politinės sistemos tvirtinimo ir pilietinės visuomenės formavimo procesus. Tarpukario (1918–1940) civilinių ir karinių santykių palikimas neturėjo reikšmingos įtakos modernioms Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms susiformuoti. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvai per trumpą laiką pavyko sukurti modernią kariuomenę, paremtą Vakarų demokratijų modeliu ir vertybėmis. Sovietų palikimo įtaka tolydžio išnyko. Demokratinio valdymo patirties stoka nebuvo didelė kliūtis. Visi būtini teisiniai mechanizmai demokratinei kontrolei yra įtraukti į Konstituciją ir kitus įstatymus, reglamentuojančius Lietuvos krašto apsaugos institucijų veiklą. Vis dėlto išlieka tam tikrų trūkumų, kurie straipsnyje aptariami plačiau.
