Nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių pacientų interesus, dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje

LTŠiame straipsnyje analizuojamas nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių pacientų interesus (toliau – NVO), dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje. 2015 m. liepos–spalio mėn. atliktame kokybiniame tyrime, taikant pusiau struktūrizuotą interviu, dalyvavo devynios NVO, įsikūrusių Vilniuje ir Kaune, vadovės. NVO dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje buvo vertinamas remiantis teoriniu A. L. Friedmano ir S. Mileso praplėstu S. R. Arnsteino suinteresuotųjų dalyvavimo pakopų modeliu (angl. stakeholder participation ladder). Atsižvelgiant į NVO bendradarbiavimo patirtį su valdžios institucijomis ir politinį įsitraukimą, jų dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje priskiriamas konsultavimo ir įtraukimo lygiams. NVO dalyvavimo valstybės sveikatos politikoje negalima priskirti valdžios pasidalijimo (pasidalytoji įtaka ir atsakomybė) lygiui, kai įsitraukiama į sprendimų formavimo bei priėmimo procesus. NVO dalyvauja valstybės sveikatos politikoje įsitraukdamos į valstybės institucijų suformuotų darbo grupių ir kitų darbo organų veikloje. Jų dalyvavimui valstybės sveikatos politikoje reikalingas finansavimas, glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, NVO kompetencijos bei jų aktyvus įsitraukimas. NVO ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pagrindinė bendradarbiavimo forma – Lietuvos pacientų forumas, tačiau jų bendradarbiavimo vystymui būtinos prielaidos – informavimas, įtraukimas į sprendimų priėmimo procesus ir bendradarbiavimo inicijavimas. NVO dalyvavimą valstybės sveikatos politikoje riboja išorinės ir vidinės kliūtys: hierarchiniai ryšiai, lygiateisio bendradarbiavimo ir dialogo stoka su valdžios institucijomis, riboti finansiniai, žmogiškieji ir laiko ištekliai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje; Nevyriausybinė organizacija; Pacientai; Engagement in health policy; Non-governmental organization; Patients.

ENThis article focuses on engagement in health policy of non-governmental organizations representing the interests of patients (NGOs). A qualitative study using a semi-structured interview method was performed in July–October 2015, involving nine representatives of NGOs from Vilnius and Kaunas. NGOs’ engagement in health policy was evaluated by applying the framework of the theoretical stakeholder participation ladder, which was developed by Arnstein and later extended by Friedman and Miles. NGOs’ engagement in health policy could be attributed to the levels of consultation and involvement, considering their collaboration with governmental institutions and political involvement. Their engagement in health policy could not be attributed to the level of delegated power (shared influence and responsibility) when involved into the processes of decision formulation and decision-making. NGOs are involved in health policy by working groups and other working bodies established by governmental institutions. Financing, close interinstitutional collaboration, competencies of NGOs and their active participation are required for NGOs’ engagement in health policy. The main collaboration form between NGOs and the Ministry of Health is the Lithuanian patients’ forum, however, constant information, involvement in decision-making processes and the initiation of collaboration are the key prerequisites for the development of closer collaboration. Internal and external barriers limit NGOs’ engagement in health policy: hierarchical relationships, the lack of equal collaboration and dialogue with governmental institutions, limited financial, time and human resources. [From the publication]