Rozejm w Sztumdorfie a Habsburgowie. Przyczynek do dyskusji nad zaangażowaniem Rzeczypospolitej w wojnę trzydziestoletnią

LTUžsienio šalių, konkrečiai, britų istoriografijoje, galima sutikti nuomonę, kad Trisdešimtmečiame kare, apėmusiame daugelį valstybių, nedalyvavo tik Anglija. Tačiau, iš tikrųjų, tame kare nedalyvavo taip pat ir Žečpospolita. Straipsnyje, pasirėmus taip pat ir nauja archyvine medžiaga iš Austrijos ir Lenkijos, tai papildomai argumentuojama. Nors Stiuartų valdomos valstybės pavaldiniai, škotų samdiniai, kovėsi Švedijos kariuomenės gretose, o Habsburgų kariuomenės sudėtyje buvo lenkų lengvosios kavalerijos, tačiau abi Europos valstybės, nors ir įsivėlusios į lokalinius konfliktus, tačiau į Trisdešimtmetį karą neįstojo. Toks sprendimas abejose valstybėse priklausė nuo atstovaujamų organų, tačiau jie nepriėmė sprendimo į karą įsitraukti. Vladislovas IV Vaza, tiesa, siekė Švedijos sosto, tačiau nesėkmingai, o sudarytos ilgalaikės paliaubos Štūmo kaime 1635 m. su Švedija užtikrino tam tikrą stabilumą ir nesivėlimą į didelį Europos šalių konfliktą. Šlėkta buvo suinteresuota valstybės neutralumu tame tarptautiniame konflikte, o valstybės interesą matė tik atgaunant prekybos kontrolę Vyslos upe, tačiau karas dėl Vyslos žiočių su Trisdešimtmečiu karu susijęs tik netiesiogiai. Viena, norėjusi patraukti Žečpospolitą į savo pusę, suprato, kad lemiamas žodis dėl to priklauso seimui, tačiau seimas atitinkamo sprendimo niekada nepriėmė. Habsburgai buvo nepatenkinti Štūmo paliaubomis, tačiau nieko negalėjo pakeisti. Nors istoriografijoje yra bandyta traktuoti Žečpospolitos poziciją kaip artimesnę Vienai, tačiau realiai lenkų – lietuvių valstybė neorganizavo karinių jėgų padėti Habsburgams.