Niekis ir kalba
LTŠiame straipsnyje bus keliamos dvi hipotezės: 1) kad žmogaus „sielos" gyve nimą nulemia Niekio ekstuicija ir 2) kad kalba atsiranda kaip Niekio emanacija, todėl paženklinta begaliniu negatyvumu. Ar įmanoma įrodyti, kad Niekis nėra niekai ir sudaro Niekio Sūnaus metafizinį branduolį, nulemdamas ne tik jo sielos gyvenimą, bet ir visus jo santykius su nežmogiškuoju pasauliu ir jo išskirtinę vietą kosmose? Dar Aristotelis yra pažymėjęs, kad tik nemokšos gali manyti, jog įrodyti įmanoma viską. Išties, ne viską galima įrodyti. Vis dėlto, nors įrodymas negali būti universalus kokio nors dalyko tiesos, juolab jo tikrumo ar egzistavimo garantas, filosofijoje jis pageidautinas. Kai kurie dalykai įrodomi. Ar Niekį galima priskirti įrodomų dalykų sričiai? Į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai, ir štai kodėl. Gerai žinoma, kad galima įrodyti kokio nors dalyko esmę, bet neįmanoma įrodyti jo egzistencijos. Negaliu įrodyti ne tik „Dievo", bet ir paprasčiausio jusliškai akivaizdaus daikto, tarkime, štai šito popieriaus lapo egzistencijos; negaliu įrodyti, kad objektyviai egzistuoja, - tad yra visiškai tikroviški, - kalnai, medžiai, upės, žvaigždės ar net kiti žmonės kaip kūniškos būtybės. Kadangi įrodinėjama kalba, net pačiu įtikimiausiu įrodymu neįmanoma išeiti anapus kalbos. Nuostabiausia tai, kad kalba negalima įrodyti net kalbos, vadinasi, ir paties įrodymo, egzistencijos. Šiuo kalbos paradoksu paremtas bet koks skepticizmas ar solipsizmas. Galiausiai juo paremtas dabarties lingvistinis solipsizmas, išreiškiamas lakoniška ir kieta fraze: nėra nieko anapus teksto (p. 77).
ENThis article puts forward two hypotheses: 1) the extuition of Nothingness determines the life of a m an's "soul", and 2) language evolves as the emanation of Nothingness, therefore, it is m arked by endless negativeness. Key words: extuition, nothingness, emanation, negativeness.
