Lietuva kaip "antroji tėvynė" Emilijos Prūsos kūryboje

LTApibendrinant reikia pabrėžti, kad Emilija Prūsa buvo turbūt vienintelė latvių rašytoja, kuri Lietuvos praeities ir dabarties gyvenimą vaizdavo tarsi „iš vidaus“, lyg matytų jį lietuvės akimis, nes puikiai jį pažinojo. Galima sakyti, kad rašytoja gyveno ne tik Latvijos, bet ir Lietuvos aktualijų, įvykių, jos gyvenimo ritmu. Vienas geriausių to liudijimų – skrydžiui per Atlantą skirtas jos eilėraštis „Lietuva, neliūdėk!“ („Leetawa, neskumsti!“, 1933), parašytas ir publikuotas tepraėjus vos kelioms dienoms po lakūnų žūties. Eilėraštis, kaip paprastai ir būdinga tokio tipo proginei poezijai, kupinas patoso, žuvę lakūnai lyginami su senaisiais Lietuvos kunigaikščiais, knygnešiais, o fikciniu adresatu pasirinkta Lietuva raminama ir guodžiama žodžiais: „Daug prarasta, tačiau nesielvartauk: / Tavos tautos glėby glūdi didi jėga“. Prūsa kūriniuose vaizduoja sunkų Lietuvos kelią laisvės ir nepriklausomybės link, liūdesį dėl ją ištinkančių praradimų (tremčių į Sibirą, Vilniaus ir jo krašto likimo, skrydžio per Atlantą baigties), džiaugsmą nepriklausomos Lietuvos gyvenimu, kuris ne itin meniškai, bet turbūt plačiausiai atskleistas finaliniame romano Kunigas Kairys skyriuje „Naujoji Lietuva“ („Jaunā Lietava“). Savo interesą Lietuvos atžvilgiu ir intencijas, kodėl apie ją rašo, rašytoja aiškiausiai yra suformulavusi jau cituotoje prakalboje lietuviškam šio romano vertimui. Joje prisipažįsta norėjusi sukurti kūrinį, „kuris parodytų ir mano tautai, kas buvo, yra ir bus lietuviai“, prisipažįsta, kad šis kūrinys esąs vienas iš jos darbų, „paskirtų Lietuvai, jos liaudžiai ir žemei, kuri man mylima kaipo antroji tėvynė“30. Ir nors tiesiogiai šiuose prisipažinimuose tekalbama vien apie romaną Kunigas Kairys, jie puikiai tinka charakterizuoti visą lietuviškosios tematikos Emilijos Prūsos kūrybą. [p. 223-224].

ENThe paper deals with the works by the Latvian writer Emīlija Prūsa (1878–1950) on the topics of Lithuania: short stories, poems, the novel Kunigass Kairis (Priest Kairis, 1930), and the drama Baltais jātnieks (The White Rider, 1936). She married a Lithuanian man, learnt Lithuanian, and lived in Vilnius and Kaunas for some time. She became familiar with the life in Lithuania, which she called her ‘second homeland’, and with its history and aimed to convey this experience to Latvian readers. In her works, most of attention is focused on Vilnius, its occupation in the early twentieth century, and the history of the Lithuanian national revival: secret schools, book smugglers, activities of patriotic self-education. She included historical personalities such as Jonas Basanavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, and others in her works. She also embraced plots involving dramatic love and charitable social care that were set in Lithuania.