Trauminė atmintis ir jos įveika memuaruose: lietuvių pasitraukimas į Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metais

LTStraipsnyje nagrinėjami lietuvių išeivių prisiminimai, ieškant juose trauminės atminties raiškos požymių. Išeivių memuarai yra naujojo, po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusio Lietuvos visuomenės kolektyvinio naratyvo dalis, bylojanti apie DP generacijos patirtus išgyvenimus palikus Tėvynę ir pradėjus gyvenimą svetur. Pasitelkus teorinius trauminės atminties įrankius, šis straipsnis atskleidžia, kiek ir kokių trauminių patirčių, virtusių traumine atmintimi, patyrė lietuviai išeiviai. Straipsnyje koncentruojamasi į pasitraukimo momento refleksijos aprašymą, stengiantis identifikuoti psichologines traumos raišką arba jos nebuvimą memuaruose. Keliamos prielaidos, kodėl šis psichologinis bruožas vienur ryškesnis, kitur – ne toks pastebimas arba neaprašomas DP generacijos atstovų. Trauminės atminties prizmė tiriant lietuvių išeivių prisiminimus – ganėtinai naujas būdas pažvelgti į nagrinėjamus egodokumentus. Tokia prieiga leidžia geriau suprasti represinių Sovietų sąjungos veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos gyventojus, poveikį žmonėms bei įtaką trauminių patirčių atsiradimui ir dalies lietuvių visuomenės apsisprendimui palikti šalį. Taigi šis straipsnis yra bandymas geriau suprasti, kokias psichologines traumas, palikdami savo Tėvynę, patyrė Antrojo pasaulinio karo lietuviai išeiviai bei kaip ši raiška vyrauja jų paliktuose memuaruose ir refleksijose.

ENThe article surveys the recollections of Lithuanian refugees with a view to highlighting the expression of trauma-related memories found therein. The memoirs left behind by World War II refugees are part of a new collective social narrative coming into existence following the re-establishment of Lithuanian independence. They testify to the DP generation’s experiences after leaving their homeland and starting a new life abroad. Employing the theoretical tools of investigating traumatic memory this article both describes the quantity and quality of traumatic experiences that became part of their victims’ memories and attempts to determine the presence or absence of expressions of these traumas in their memoirs. Possible explanations of why this psychological feature is more, even much more, pronounced in some cases than in others (to the point of occasionally not being apparent at all) are broached. Looking at the memoirs of Lithuanian refugees through the prism of traumatic memory is a new way of researching ego documents. It enables a better understanding of the way repressive actions of the Soviet government affected Lithuania’s inhabitants, caused the onset of traumatic experiences, and contributed to the decision of some Lithuanians to flee their country.