Šeimos dievaičiai

LTStraipsnyje svarstomas klausimas, ar turėjo lietuviai šeimos, giminės dievus. Senovės lietuvių mitologijoje gausu dievybių, demonų, įvairiausių antgamtinių būtybių. Su jomis mūsų protėviai turėjo griežtai apsibrėžtus santykius, kurių intensyvumo skalė svyravo nuo neabejotino kulto iki pastangų neutralizuoti galinčias pakenkti dvasias. J. Lasickio liudijimu iš XVI amžiaus, kai kurios žemaičių giminės garbinusios savo globėjus, kažkokias konkrečias dievybes. Šeimos dievybė ar demonas galėjo atsirasti tuo pačiu būdu, kaip ir garsieji anglų aristokratų giminių „šeimos vaiduokliai“, tokia dievybė būtų paprasčiausia šmėkla, vaiduoklis. Savo šeimą po mirties globojančių protėvių garbinimo tradicija turėjo atsirasti daug anksčiau ir toli gražu ne Reformacijos epochos bajorų dvaruose. Lietuvos metraštis, M. Strijkovskis, A. Vijūkas-Kojelavičius mini Palemono sūnaus Speros kultą. Miręs protėvis (bent jau kunigaikščių giminės) iškart nusipelno tam tikro dievybės statuso ir gana ilgą laiką yra garbinamas. Lietuvos metraščio bei kitų kronikų liudijimai svarbūs tuo, kad juose pažymimas paprotys mirusio protėvio stabą statyti patiems palikuonims. Kilmingųjų šeimų garbintos dievybės, demonai ir panašūs šeimos globėjai paprastai aiškiai įvardijami, o dažnai net galima atsekti konkretų – mitinį ar istorinį – personažą, vėliau sudievintą ir garbintą kaip šeimos ir jos turtų globėją. Mirę kilmingieji – valdovai, garsūs kariai bei karvedžiai – nesusiliedavo su abstrakčia mirusiųjų minia, iš jų toliau tikėtasi apsaugos, paramos, užtarimo. Konkrečių šeimos dievybių tikriausiai reikėtų ieškoti tarp kilmingųjų. Eiliniai žmonės įvardytų šeimos dievybių neturėjo, vietoj jų garbinti šeimos demonai.