LTStraipsnyje bandoma išskirti baltarusių religingumo ypatybes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštytėje (LDK) XVI-XVII a. Remdamasis L. Karsavino (1915) darbu apie viduramžių žmonių religingumą Italijoje, autorius atskiria liaudies religingumą nuo liaudies religijos (tikėjimo). Kalbama apie liaudies prietarus, likusius tarp baltarusių bajorijos. Cituojami kalvinisto T. Jevlašauskio atsiminimų epizodai, kuriuose minimas „ugninis žmogus“, haliucinacijos ir aitvaras [лятавец], tapatinamas ne su turtus nešančia dvasia, bet su moteris viliojusiu šėtonu. Galima spėti, kad tokias implikacijas vėliau galėjo išvystyti ir 1614 m. lenkiškai išleistas garsusis „Raganų kūjis“. Patys prietarai ganėtinai gajūs, „ugniniai žmonės“ minimi dar XIX a. viduryje Bielsko paviete Palenkėje. Dar aptartos kelios slavų patarlės parodančios religinio mąstymo sinkretizmą, pvz. „Ir Dievui melskis, ir velnio nepykdyk“. Straipsnio išvadose teigiama, kad Baltarusijos teritorijoje išliko labai konservatyvių arealų (pvz., Poliesėje), kur ilgą laiką nebuvo pokyčių etnokultūrinėse realijose: apeigose, gydymo praktikose, siužetuose, poetinės kalbos formose kultūrinės leksikos savivokoje.