Authentic and national: some Lithuanian-Jewish correlations in the search for 'folk culture' in the first half of the twentieth century

LTStraipsnyje analizuojamos XX a. I p. lietuvių ir žydų folkloro sąsajos. Carinėje imperijoje diskriminuotų tautų inteligentijai gilinimasis į savo tautos kultūrą buvo būdas formuoti ir stiprinti tautinį identitetą. Lietuvių ir žydų liaudies kultūros paieškų keliai buvo panašūs. Dar imperinėje Rusijoje prasidėjusios paieškos išsaugojo bendrumą ir nepriklausomoje Lietuvoje. XIX a. pab. – XX a. pr. suaktyvėjo lietuvių tautiškumo koncepcijų kūrimas, tai buvo glaudžiai susiję su dėmesiu liaudies kultūrai. Žydų intelektualai taip pat matė prasmę rinkti praeitį liudijančius šaltinius. S. An-skis laikomas vienu aktyviausių žydų etnografijos ir liaudies kūrybos studijų pirmtaku. Jis paklojo Rusijos žydų etnografijos pamatus. Su S. An-skio vardu siejamas ir tautinio muziejaus įsteigimas. 1907 m. Vilniuje įsikūrus Lietuvių dailės draugijai taip pat imta galvoti apie lietuvių meno muziejaus kūrimą. Tarpukariu lietuvių liaudies meno ir tautosakos rinkimas buvo glaudžiai susietas su muziejais. Tarpukariu pastebima žydų ir lietuvių siekis geriau vieniems kitus pažinti ir bendradarbiauti kultūros srityje. P. Galaunė teigė, kad žydų liaudies menas turi būti studijuojamas kaip integrali Lietuvos liaudies meno dalis. Tarpukario Lietuvoje buvo pastebimos žydų meno savitumo paieškos, tačiau šie darbai priklauso bendram tautos suvokimo per jos liaudies meną diskursui, tarpukario Lietuvoje jungusiam žydų ir lietuvių inteligentijos atstovus. Šiuo laikotarpiu formavosi ir augo Lietuvos tautų palikimo jausmas, o stiprėjantis abiejų bendruomenių tautinis identitetas buvo neatsiejama to palikimo dalis. Tačiau istoriniai įvykiai suardė šį procesą ir vertė naujai susimąstyti apie tai, kas jungia ir kas skiria Lietuvos žmones bei jų kultūras.