"Šviesti ant kelio stovintiems": M. K. Čiurlionio tapyba neoromantizmo interpretacijų sankirtose

LTStraipsnio tikslas - aptarti filosofinius neoromantizmo interpretacijų aspektus ir išryškinti jų įtaką Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos suvokimui. Neoromantizmas čia apmąstomas kaip kas kartą savita forma pasireiškianti romantinių idėjų individualizacija, t. y. kaip tam tikras meninės kūrybos modelis, paremtas romantinio mąstymo elementais. Neoromantinės minties struktūrą bei ja grįstą kūrėjo poziciją nurodo ir straipsnio pavadinimui pasirinkta M. K. Čiurlionio citata. Straipsnio pradžioje gilinamasi į paradoksalias XX a. pradžios romantinės minties turinio transformacijas bei jų įtaką tapybai; aptariami svarbesni tipologiniai ir regioniniai („šiaurietiškojo“ ir „baltiškojo“) neoromantizmo interpretavimo akcentai. Pagrindinė analizės dalis skiriama M. K. Čiurlionio tapybos idėjų sąryšiui su romantine meno filosofija. Neoromantinio mąstymo specifiškumą M. K. Čiurlionio tapyboje patvirtina jo kompozicijos principų ir pačių vaizdinių (tėviškės peizažas, ornamentinės struktūros) aprioriškumas bei atsiskleidimas muzikiniu lygmeniu. Pabaigoje keliamas klausimas, kokie galimi Čiurlionio tapybos atspindžiai dabartiniame mene, kaip galima atpažinti metafizinio romantinio mąstymo rekonstrukciją. Konstatuojama, kad tiek XX a. pradžios, tiek dabartinė neoromantizmo krypties tapyba išsiskiria itin specifine estetinių idėjų egzaltacija ir jai itin svarbus simbolistinis turinys bei idealistinis abstrakcijos supratimas. Visa tai skatina plačiau svarstyti apie kūrybinio revizionizmo prasmingumą šiuolaikinėje tapyboje, neoromantinės minties ir formos užuomazgų išsaugojimą. Esminiai žodžiai: M. K. Čiurlionis, romantizmas, neoromantizmas, modernizmas, tapyba, peizažas, forma a priori.

ENThe aim of this article is to discuss the philosophical aspects of the interpretations of neo-Romanticism and to highlight its influence on perception of the painting of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Herein neo-Romanticism is considered as an individualization of Romantic ideas that express themselves every time in a distinctive form, i.e., as a certain model of artistic creation based on elements of Romantic thinking. Such structure of the neo-Romantic thought and the position of the creator based on it are indicated by the quotation of M. K. Čiurlionis, chosen for the title of the article. At the beginning of the paper, the paradoxical transformations of the contents of Romantic thought of the first half of the 20th century and their influence on pictorial art are explored; the most important typological and regional peculiarities (“Nordic” and “Baltic”) of the interpretation of neo-Romanticism are discussed upon. The principal part of the analysis is intended to the relation between the ideas of M. K. Čiurlionis s paintings and the Romantic-metaphysical philosophy of art. The specificity of neo-Romantic thinking in the painting by M. K. Čiurlionis is confirmed by the apriority of the principles of composition and the images (landscape of the homeland or ornament structures) and their disclosure on a musical level. At the end of the analysis, it is discussed as to what reflections of M. K. Čiurlionis's paintings are possible in the contemporary art, and how such reconstruction of Romantic-metaphysical thinking can be recognized. It is stated that both painting in the early 20th century and the contemporary neo-Romanticism are distinguished by a very specific exaltation of aesthetic ideas, and that symbolist content and an idealistic understanding of abstraction are particularly important for the mentioned currents.All of this encourages a broader discussion on the meaningfulness of creative revisionism in current art, as well as the preservation of neo-Romantic thought and the rudiments of its form. Keywords: M. K. Čiurlionis, Romanticism, neo-Romanticism, modernism, painting, landscape painting, a priori form.