LTStraipsnyje nagrinėjama Dianos Glemžaitės poezija. Konstatuojama, kad D. Glemžaitės kartu su B. Krivicku yra pagrindiniai pasipriešinimo poezijos atstovai. Atskleidžiamas D. Glemžaitės biografija, jos įsitraukimas į miško brolių veiklą. Pažymima, kad partizanų poezijoje gamtos vaidmuo yra itin svarbus, kylantis iš pačios partizaninio karo situacijos. Atskleidžiama, kad partizanai visada susiję su gamta, prisirišę prie gimtosios žemės, todėl tie motyvai vyraujantys jų poezijoje. Pažymima, kad eilėraščiuose gamtos motyvai nėra konkretizuojami topografiškai ar istoriškai, esama simbolizmo, romantizmo, melancholinių nuotaikų, ypač sustiprėjančių vakaro temai skirtuose eilėraščiuose. Pažymima, kad gamtos jėgų galia ypač išryškinama vakaro fone, čia ji įgauna dvigubą jėgą. Aptariamas pagrindinis gėlių motyvas eilėraščiuose. Pažymima, kad gėlės simbolizuoja vasaros pilnatvę, susijusios su nerūpestinga linksma praeitimi ar trokštama ateitimi, kai tėvynė vėl bus laisva. Atskleidžiami pagrindiniai rugiagėlių, akacijų, vyšnių žiedų motyvai, parodoma, kaip jie susiejami su gamtos ciklais. Parodoma, kad D. Glemžaitės poezijoje dažni vėjo, vandens, medžių motyvai, atėję iš liaudies kūrybos, būdingi visai partizanų poezijai, atskleidžia jų gyvenamąją erdvę. Atskleidžiama, kad naudojant metaforas, alegorijas, palyginimus, sintaksines figūras, atskleidžiama žmogaus ir gamtos dermė ir vienybė. Konstatuojama, kad gamtos vaizdavimas svyruoja tarp pažodinių ir perkeltinių prasmių, o partizaniška patirtis suteikia poezijai naujų atspalvių, gamta tampa transcendencijos ženklu.