LTCentrinės ir Rytų Europos krikščioniškoms šalims XV a. didžiulę grėsmę kėlė musulmoniškos Osmanų imperijos kariniai žygiai. Siekdamos apsiginti, šios šalys pačios organizavo kryžiaus žygius. Tačiau įvairių valstybių istoriografijose šie žygiai vertinami nevienareikšmiškai. Šioje monografijoje siekiama apjungti skirtingas istoriografines tradicijas ir rekonstruoti bendrą XV a. kryžiaus žygių Centrinėje ir Rytų Europoje kontekstą, taip pat išsiaiškinti, kaip to meto įvykius vertino amžininkai. Remiamasi šaltinių duomenimis bei įvairių šalių istorikų darbais. Galima konstatuoti, jog XIII a. viduryje – XV a. Juodosios jūros regionas buvo itin svarbus tolimajai prekybai tarp Europos ir Azijos kraštų. Tai skatino Europos šalis plėsti įtaką šiame regione. Todėl kai Osmanų imperija XIV a. pabaigoje ėmė vykdyti plataus masto teritorinę ekspansiją Juodosios jūros šiaurės vakarinėse pakrantėse, Europos šalys ėmė organizuoti prieš šią imperiją nukreiptus kryžiaus žygius. Ypač šių žygių organizavimu buvo suinteresuotos Vengrija, Lenkija ir prekybiniai Italijos miestai (Venecija, Genuja). Visgi Europos šalių kryžiaus žygiai negalėjo sustabdyti Osmanų imperijos karinės ekspansijos. 1453 m. jos kariuomenė užėmė Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį. Šis įvykis ženklino Osmanų imperijos ekonominės hegemonijos Juodosios jūros regione pradžią. Kryžiaus žygių tematika XV a. dažnai būdavo naudojama Katalikų bažnyčios retorikoje skatinant krikščionių solidarumą ir tikėjimo gynimą, taip pat politiniuose dokumentuose, literatūros kūriniuose, privačioje korespondencijoje.
ENIn "The Ottoman Threat and Crusading on the Eastern Border of Christendom during the Fifteenth Century" Liviu Pilat and Ovidiu Cristea focus on less-known aspects of the later crusades in Eastern Europe, examining the ideals of holy war and political pragmatism. They analyze the Ottoman threat and crusading as political themes through a unifying vision based in the political realities of the fifteenth century and the complex relationship between crusading, Ottoman expansion, and the political interests of the Christian states in the region. Approaching the relationship between the borders of Christendom and crusading as a highly complex phenomenon, Pilat and Cristea introduce new elements to the image of Latin Christendom's frontier from the perspective of Catholic-Orthodox relations, frontier ideology, and crusading rhetoric in political propaganda.