Konstituciniai santykiai: sąvokos problematika ir esmė

LT[...] Šiame straipsnyje bandomos nagrinėti teisinės problemos susiaurinamos iki kelių sąlygiškai savarankiškų, bet tarpusavyje glaudžiai susijusių ir šio tyrimo objektą apibūdinančių klausimų grupių. Viena jų aprėpia klausimus, kylančius iš teorinės konstitucinių santykių sampratos ir jų elementų analizės. Metodologiškai vadovaujantis konstitucinės teisės, kaip valstybės aukščiausiosios teisės, paradigma formuluojama pamatinė tezė, kad iš Konstitucijos kylantys santykiai visada yra teisiniai santykiai (o teisiniai santykiai anaiptol ne visada yra konstituciniai); parodoma, kad konstitucinių santykių apibrėžtis teisiškai yra pakankama, nereikalaujanti tokius santykius papildomai apibrėžti kaip teisinius. Kitai probleminių klausimų grupei priskirtini asmens pagrindinių teisių klausimai. Straipsnyje teigiama, kad pagrindinės teisės nėra konstitucinių santykių objektas, o yra pats konstitucinių santykių pamatas, jų determinantas, konstitutyvinis šių santykių elementas ir tai nėra atsiejama nuo pačios konstitucionalizmo idėjos1. Toks šio tyrimo problematikos išskaidymas ir išryškina pamatinę prielaidą: asmens–asmenų susivienijimų–valstybės santykiai yra ir turi būti subordinuoti vienai aukščiausiajai teisei, suderinančiai šių elementų sąveiką, – Konstitucijai. Straipsnio tikslas yra parodyti, kad šie santykiai neviršija Konstitucijos, t. y. jos teisinės galios bei vertybių sistemos, ribų, nes tik aukščiausios teisės (formalios ir jurisprudencinės), o ne ordinarinės teisės reglamentuojami santykiai yra konstituciniai. Todėl straipsnio tikslas ir yra atskleisti konstitucinių santykių specifiką konstitucinės teisės kaip aukščiausiosios teisės sampratos kontekste ir atsakyti į klausimą, ar įmanoma suformuluoti teisiškai pakankamą konstitucinių santykių definiciją apimant visus klasikinius teisinių santykių elementus. [...].Reikšminiai žodžiai: Konstitucija; Konstituciniai santykiai; Konstitucinis teismas; Konstitucinė jurisprudencija; Teisiniai santykiai; Žmogaus teises ir laisves; Constitution; Constitutional court; Constitutional jurisprudence; Constitutional relations; Human rights and freedoms; Legal relations.

ENThe aim of this article is to disclose the specificity of constitutional relations in the context of the modern paradigm of constitutional law and to answer a question whether it is feasible to formulate a legally satisfactory and correct definition of constitutional relations, by embracing all their elements, the analysis of which (particularly, that of an object) is not left out in the article. The legal problems that the article attempts to examine are narrowed down to several relatively independent, although closely interrelated, groups of questions. One of those groups comprises questions arising from the theoretical concept of constitutional relations and the analysis of the contents of these relations. Methodologically following the paradigm of constitutional law as the state’s supreme law, the underlying thesis is formulated, whereby the relations arising from the Constitution are always legal relations (meanwhile, legal relations are, certainly, not always constitutional ones); it is demonstrated that the determination of constitutional relations is legally satisfactory and that it does not require one to define those relations additionally as legal ones. Another group of problem-related questions covers questions that pertain to fundamental rights of a person. In the article it is maintained that fundamental rights, as rights that existed before the state came into being and that are above positive law, do not constitute any “pure“ element of the contents of constitutional relations, or, let alone, any object of these relations, whereas they form a foundation for constitutional relations and are a determinant of these relations and a constitutive element within them, which cannot be detached from the idea of constitutionalism itself.Such a breakdown of the problem-related research issues highlights the premise on which this article is based: relations among a person, associations of persons and a state must be subordinated to the sole supreme law harmonising the interaction of these elements—the Constitution (including jurisprudential law). This means that the said relations in themselves do not extend beyond the Constitution, i.e. beyond the boundaries of its legal power and system of values; therefore, the relations regulated by supreme (formal and jurisprudential) law, though not by ordinary law, are constitutional ones. An attempt to formulate a universal definition of constitutional relations would, nonetheless, produce an incomprehensive, defective or erroneous result. The relations at issue are constitutional ones in abstracto due to the outstanding dimension of highness of their legal regulation. Thus, constitutional relations are the totality of general basic legal relations regulated in a fundamental manner (by “Grundnorm“ and constitutional jurisprudence). [From the publication]