LTStraipsnyje aptariamas lietuvių tautinės katalikų bažnyčios fenomenas bendrame lietuvių diasporos etnoreliginio tapatumo kontekste. Religija yra svarbi visuose migracijos procesuose – priimant sprendimą emigruoti, kelionės metu ir kuriant gyvenimą naujojo krašto aplinkoje. Sąvoka etnoreliginis tapatumas apima dviejų dėmenų – tautinio ir religinio identitetų jungtį bei jos generuojamą sinergiją. Etninis tapatumas yra trapesnis, nykstantis, o religinis tapatumas pastovesnis, mažiau kintantis dėmuo. Dažnu atveju etninis ir religinis tapatumas vienas kitą papildo, sustiprina, tačiau galimos situacijos, kai jie ima tarpusavyje konkuruoti. Skirtingų lietuvių emigracijos bangų emigrantai išsivežė ir skirtingos kokybės religiją. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių religingumas buvo paviršutiniškas. DP emigracinės bangos religija (katalikybė) – visiškai kitokia: intelektuali, sąmoninga, pabrėžianti tautiškumą. Šiuolaikinių migrantų religingumui būdingas "asmeninis ryšys su Dievu, šeimos santykis su religija ir socialiniai bei bendruomeniniai ryšiai, atliekant katalikiškas pareigas". Etnoreliginio tapatumo konstruktas yra perspektyvus ir tyrėjų dar neišnaudotas diasporos tyrimų vektorius, taip pat viena veiklos krypčių diasporos politikos formuotojams. Diasporoje egzistuojantys skirtingi etnoreliginio tapatumo tipai teikia puikių galimybių peržiūrėti lietuvių tautinio tapatumo išsaugojimo politiką ir į kolektyvinę istorinę atmintį bei šiandienos lietuvio pasaulio žemėlapį integruoti ir lietuviškai jau nebekalbančius, bet save su Lietuva ir lietuviškumu tapatinančius ir skirtingoms religinėms grupėms (ne tik katalikams) priklausančius asmenis.Reikšminiai žodžiai: Emigrantai (Diaspora); Emigracija; Etnoreliginis tapatumas; Globalizacija; Katalikybė; Katalikų bažnyčia; Lietuvių tautinė katalikų Bažnyčia; Lietuvybė; Religija; Tautinis tapatumas; Catholic Church; Catholicism; Diaspora; Emigration; Ethnoreligious identity; Globalization; Lithuanian national catholic Church; Lithuanianism; National identity; Religion.