Lenkų tautinės katalikų bažnyčios raida ir Lietuvių tautinė katalikų bažnyčia
LTStraipsnyje apžvelgiama Lenkų tautinės katalikų bažnyčios istorija. Atliekant tyrimą ieškota atsakymų į šiuos klausimus: 1) kokiomis aplinkybėmis kilo idėja steigti Lenkų tautinę katalikų bažnyčią? 2) kaip organizavosi pirmosios parapijos, su kokiais sunkumais susidūrė? 3) kaip klostėsi Lenkų tautinės katalikų bažnyčios istorija? 4) kokia vieta Lenkų tautinėje katalikų bažnyčioje tenka lietuviams ir atvirkščiai? Lenkų katalikų bažnyčios skilimas vyko dviem etapais - 1873–1894 m. ir 1895–1896 m. Svarbiausias įvykis kuriant Lenkų tautinę katalikų bažnyčią užfiksuotas 1897 m. vasarį, kai „atskilusios“ parapijos delegacija kreipėsi į vyskupą su prašymu pašventinti kertinį naujai statomos bažnyčios akmenį, tačiau vyskupas atsisakė patvirtinti bažnyčios statybą ir parapijos įsteigimą, todėl 1897 m. kovą 787 asmenys įkūrė atskirą parapiją be vyskupo pritarimo. Tų pačių metų balandį buvo su formuluoti esminiai Lenkų tautinės katalikų bažnyčios principai: 1) lenkų pastatytos bažnyčios privalo priklausyti lenkams, bet ne vyskupui ar kitataučiams; 2) už parapijos nuosavybę yra atsakingas parapijos komitetas, o ne vyskupo paskirtas kunigas; 3) parapijiečiai turi teisę į tokį vyskupo paskirtą kunigą, kurio „širdis ir mintys būtų paskirtos Dievui“; 4) parapijiečiai kartu su kunigais renka vyskupus, kuriuos paskui tvirtina Popiežius. Šių principų PNCC laikosi iki šių dienų. Lietuvių tautinė katalikų bažnyčia įsikūrė dėl analogiškų priežasčių, ir iš PNCC perėmė organizacinę struktūrą. Ištyrus bažnyčių ryšius paaiškėjo, jog dalis LTKB narių nori atsiskirti nuo PNCC, kita – stiprinti ryšius.
