Įvadas: nematomos sovietmečio visuomenės paradoksai

LTStraipsnyje pristatoma knyga „Nematoma sovietmečio visuomenė“. Pagrindiniu šaltiniu, leidusiu parengti šią knygą buvo sakytinės istorijos šaltiniai – virš 500 biografinių interviu. Atliekant tyrimus pastebėta, jog savo istorijomis besidalinę asmenys pasižymėjo perdėtu kuklumu, o didžiausiu iššūkiu tapo tai, jog kelis kartus kalbintų žmonių istorijos keisdavosi ir vis labiau atitrūkdavo nuo tikrovės bei tapdavo mažiau patikimomis. Taip pat atliekant kokybinį tyrimą buvo sudėtinga nelinkti į generalizacijas ir išryškinti realias tendencijas. Tyrėjų grupė savo tikslais kėlė atskleisti ne konkretaus žmogaus santykį su sovietine sistema, o tam tikrų menkai reprezentuotų socialinių terpių veikimo būdus bei (ne)sisteminio elgesio praktikas. Kokybinę analizę papildė vykdyta kiekybinė gyventojų apklausa apie blatą ir kitą ekonominį „nepaklusnumą“. Atliktas tyrimas virto knyga, padalinta į tris dalis ir dešimt skyrių. Pirma dalis nagrinėjo klausimą, kas yra sovietinė ir kas yra nesovietinė visuomenė, ką reiškia būti ar nebūti sistemos dalimi, mėginta nubrėžti ir aptarti (ne)sovietiškumo ribas. Gilintasi į Vilniaus senamiesčio jaunimo gyvenimą ir savęs bei savo santykio su sovietine tikrove paieškas, taip pat analizuoti pasipriešinimo būdai ir neformalūs antisovietinio judėjimo tinklai – pastariesiems skirta antroji (nesisteminiams tinklams) ir trečioji (sisteminiams tinklams) knygos dalis. Išvadinis knygos skyrius atsako į klausimą, kuo skiriasi sisteminiai ir nesisteminiai sovietmečio tinklai.