Gyvenamųjų vietovių savitumą sudarančių elementų respektavimas planuojant teritorijas

LTGyvenamosios vietovės išskiria savo istorija, tradicijomis, tarmėmis, bet ypač vizualine aplinka. Gyvenamųjų vietovių erdvinės struktūros savitumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, atskleidžiančių kultūrinį krašto įvairumą ir turtingumą, jo identitetą. Straipsnyje vertinami gyvenamųjų vietovių erdvinės struktūros savitumo elementai: siluetai, panoramos, erdvinė planinė struktūra, aikščių ir gatvių erdvės, užstatymo pobūdis, sakraliniai ir kiti reikšmingi pastatai, gamtiniai elementai (reljefas, vandens telkiniai, želdynai). Jie analizuojami dviejuose kontekstuose: išorės aplinkoje ir vidaus erdvėse. Teisiniu požiūriu vietovių erdvinės struktūros objektų planavimas ir pertvarkymas nėra reglamentuotas, todėl dabartinės urbanizacijos tendencijos gali turėti svarbią reikšmę jų vaizdo ir vertės pokyčiams. Bendraisiais planais numatomos didelės komercinių, pramonės objektų plėtros zonos, kurios dažnai sudaro prielaidas stambių tūrių pastatams iškilti reikšmingose, ypač miestelių bei kaimo gyvenviečių, siluetų ir panoramų apžvalgos vietose. Tokiu būdu suformuojamos gamybinio pobūdžio ar tiesiog nebūdingų tūrių pastatų prieigos, kurios gali sumenkinti susiklosčiusį gyvenviečių kraštovaizdį. Nėra užtikrinamas susiklosčiusių gatvių ir aikščių būdingo užstatymo mastelio išlaikymas. Urbanizuojamos teritorijos dažnai nesujungiamos nei funkciniais, nei vizualiniais ryšiais su esančia gamtine aplinka. Siūloma parengti planavimo reikalavimus, kuriuose būtų įvertinami gyvenamųjų vietovių savitumą kuriantys elementai.Reikšminiai žodžiai: Erdvinė struktūra; Gamtinės sąlygos; Gyvenamosios vietos; Gyvenamosios vietovės; Planavimas; Reglamentavimas; Teritorijos; Vietovės savitumas; Vizualinė aplinka; Living place; Local identity; Natural conditions; Planning; Regulation; Residential area; Spatial structure; Territories; Visual environment.