Kodėl Vilnius atiteko Lenkijai 1919-1920 m.?

LTKlausimas gal kiek ir pretenzingas - trumpame straipsnelyje į jį, aišku, išsamiai neatsakysime, bet jis ypač svarbus tiek istorikams, tiek visai visuomenei, nes Vilniaus netekimas po Pirmojo pasaulinio karo ne tik smarkiai sukomplikavo Lietuvos tarptautinę padėtį, bet ir pažeidė visos Rytų bei Vidurio Europos saugumo sistemą. Daugiausia mėginsime įvertinti tarptautinius Vilniaus netekimo veiksnius, aišku, neginčydami vidinių aplinkybių svarbos. Juk XIX a. Vilnius ir apskritai Rytų Lietuva netapo lietuvybės, lietuvių tautos etnopolitinio, kultūrinio atgimimo centru. Tokia tendencija ar galimybė galbūt buvo XIX a. pradžioje, bet carinės valdžios suvaržymai po 1830-1831 m. sukilimo, ypač Vilniaus universiteto uždarymas, pakirto pirmąją atgimimo bangą, o numalšinus 1863-1864 m. sukilimą, Vilnius ir Vilnija ėmė dar sparčiau slavėti. Būta pastangų tą procesą stabdyti. Bet tik XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje daugiau lietuvių susitelkė Vilniuje, ėmė plėstis jų kultūrinė bei politinė veikla. Žymus varpininkas Kazys Grinius savo atsiminimuose rašė: „Mes ėmėme su lietuvių kalba brautis į Vilnių.” Jis ragino suvalkiečius keltis į Vilniaus guberniją, „Lietuvos žiniose” (Nr. 14) 1911 m. pabrėžęs, jog „vietoj keliavimo į Ameriką būtų sveikiau eiti į Vilniją”. Tačiau lietuviai ir toliau vyko į Ameriką, plūdo ne į Vilnių, bet į Rygą, lyg supainioję sostines. [p. 23].

ENIt is asserted in the study that after the First World War Poland took away Vilnius, the ancient Lithuanian capital city, from Lithuania, firstly, because of the prevalence of power in international relations of those times. Poland was bigger and more powerful in a military sense than Lithuania. It was Poland, but not Lithuania, which received the support of major western countries, and, especially, France. There was a witticism then that Poland “straddles the Eiffel Tower, and France looks at new Europe only from underneath of Poland’s skirt”. Vilnius came under Poland’s rule also due to the weakening of Lithuanian national rebirth by the Russian government in the 19th century, when it suppressed two uprisings, closed Vilnius University and prohibited Lithuanian print in Latin alphabet. Eastern Lithuania was rapidly falling under strong Slavic influence. After the First World War, Lithuania spent too much time on the formation of its own armed forces, whereas Poland wasted no time and captured Vilnius in April of 1919. Although Lithuania also intended to take it back, it had not received the badly necessary support in armament from Germany, which had indirectly helped Poland instead by allowing the Polish troops to pass through Grodno to Vilnius. Lithuania had also relied too much on Soviet Russia’s support, which appeared to be only declaratory. The pacification project, suggested by western countries at the Spa Conference in 1920, had failed. When Poland seized Vilnius, an irreconcilable conflict arose between her and Lithuania, and this had adversely affected international position of the both countries and the whole security system of Eastern and Central Europe.