Problems with granting Polish citizenship in Vilnius, 1920-1939
LTStraipsnyje nagrinėjama Vilniaus miesto gyventojų įpilietinimo 1920–1939 m. problema. Tiriami šio proceso teisiniai ir etniniai aspektai, Lenkijos ir Lietuvos valstybių požiūris į vilniečių pilietinės priklausomybės problemą, pastangos įtraukti tuos pačius asmenis į savų piliečių gretas. Po L. Żeligowskio ginkluoto Vilniaus miesto užėmimo 1920 m. spalio mėn. miestiečiai de facto pateko į Lenkijos jurisdikcijos lauką, jie vertinti kaip potencialūs Lenkijos piliečiai. Jų pilietybės patvirtinimą, įgijimą ir suteikimą reguliavo įvairūs Lenkijos teisės aktai. Reikšmingiausi jų buvo šie: 1) neva nepriklausomos Vidurio Lietuvos dekretai; 2) specialios tarptautinės sutartys (1921 m. kovo 18 d. Lenkijos ir Sovietų Rusijos bei Sovietų Ukrainos taikos sutartis); 3) 1920 m. Lenkijos pilietybės įstatymas. Remiantis šių aktų nuostatomis, maždaug 80 proc. Vilniaus pilnamečių gyventojų buvo pripažinta ar suteikta Lenkijos pilietybė. Tuo pat metu pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus Vilniaus gyventojai laikyti lietuvių pilietinės bendruomenės nariais ir, esant palankiai politinei padėčiai, stengtasi įgyvendinti jų įpilietinimo akciją (1939–1940). Jos rezultatas buvo tas, kad maždaug 50 proc. Vilniaus gyventojų (apie 100 tūkst.) gavo lietuviškus pasus. Pilietybės institutas Lenkijoje atliko ne tik visuomenės integracinį, bet ir dezintegracinį vaidmenį. Nors Lenkijos pilietybės sritį reguliavę teisės aktai nenumatė jokių išlygų etninės kilmės požiūriu, tačiau nelenkų tautybės žmonių teisės pilietybės srityje buvo susiaurintos ir ribotos. Turbūt labiausiai tapti Lenkijos piliečiais varžyta žydams. Ši praktika buvo taikyta ir daugiaetnine sudėtimi pasižymėjusiame Vilniuje. Dėl tarptautinės politikos pokyčių ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lenkijos pilietybės teisės aktai suradikalėjo.Siekdama apriboti žydų iš Vokietijos patekimą į Lenkiją, šalies valdžia ėmėsi revizuoti užsienyje gyvenusių ir kitų šalių pilietybes gavusių žydų sąrašus ir teisiniu keliu atiminėti jų Lenkijos pilietybę. Tuo metu Vilniaus vaivadijoje pilietybės neteko apie 1 tūkst. asmenų.
ENThe article examines the issue of citizenship for the inhabitants of Vilnius during the interwar period, when Lithuanian and Polish interests over the city and its population came into conflict. It highlights the legal basis for granting Polish citizenship to Vilnius residents, the role of ethnicity in applications for Polish citizenship, and the Lithuanian state’s stance on the citizenship status of Vilnius inhabitants. Keywords: citizenship, Republic of Poland, Central Lithuania, Republic of Lithuania, revocation of citizenship.
- Dienoraštis, 1920-1957. Vilnius : Homo liber, 2012. 702 p., [4] iliustr. lap.
- Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-2001 metais. Vilnius : Teisinės informacijos centras, 2002. 207 p.
- Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas Vilniaus krašte (1939-1940 m.). Lietuvos istorijos metraštis 2016, 2016/1, 71-89.
- Migruojantis Vilnius: 1915-1994 metai. Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 2023. 178 p.
- Stosunki narodowościowe na Wileńszczyźnie w latach 1920-1939. Katowice : Wydawnictwo Uniwersytetu Śląskiego, 2010. 710 p.
- The Zionist priorities in the struggle for lite, 1916-1918. Pragmatic alliance: Jewish-Lithuanian political cooperation at the beginning of the 20th century Budapest: Central European University Press, 2011 P. 159-180.
