Piktnaudžiavimas mokesčių teisėje, kurio pagrindu prarandama teisė į PVM atskaitą
LTPVM sukčiavimas arba piktnaudžiavimas yra labai aktuali teisminė sąvoka šių dienų mokestinei teisei. Karuselinio ir panašaus sukčiavimo atvejai yra dažni Lietuvos ir kitų šalių praktikoje, todėl svarbu aiškiai įvardinti ribas skiriančias mokestinį piktnaudžiavimą, sąlygojantį teisių praradimą, bei kitas situacijas, kuomet nors ir PVM nėra iki galo surenkamas į biudžetą, tačiau tai nėra sąlygojama piktnaudžiavimo. Pats populiariausias PVM sukčiavimo modelis yra karuselinis sukčiavimas arba dingęs prekybininkas. Taikant šios schemos variantą dingusio prekiautojo klientas parduoda kitos ES narės subjektui ir pareikalauja iš savo mokesčių institucijų, kad šios grąžintų PVM, kurį jis sumokėjo dingusiam prekiautojui, kuris į biudžetą taip ir lieka nesumokėjęs PVM, todėl tokiu būdu padaroma žala biudžetui. Tačiau tokias schemas būtina skirti nuo situacijų, kuomet PVM nėra tinkamai surenkamas, tačiau mokesčių mokėtojas nėra „tokio plano“ dalimi ir neturėtų nukentėti.Straipsnyje pateikiamos dvi mokestinės bylos, kuriose teismas konstatavo mokestinį piktnaudžiavimą tuo pagrindu, kad mokesčių mokėtojas galėjo numatyti savo kontrahento finansinį nepajėgumą pilnai įvykdyti PVM mokestines prievoles, nors sandorių dalyviai atliko realias ekonomines operacijas ir nesiekė PVM sukčiavimo. Nekyla abejonių dėl pačio principo, kad asmenys negali Sąjungos teisės normomis remtis sukčiaudami ar piktnaudžiaudami, tačiau neaiškumų kyla siekiant tiksliai apibrėžti ką reiktų laikyti piktnaudžiavimu, t.y. ar vien numatymas kontrahento nepajėgumo, kuris nebuvo tyčinis ar planuotas, sumokėti PVM pilna apimtimi jau laikytina tokiu piktnaudžiavimu. Autoriaus nuomone, kuomet kai PVM nesumokamas dėl rinkoje realiai veiklą vykdančio, bet sunkumus patiriančio subjekto, faktinė situacija iš esmės skiriasi nuo karuselinio sukčiavimo schemos. Todėl visiškai be pagrindo nepilnai mokus ūkio subjektas buvo vertinamas kaip nesąžiningas mokesčių mokėtojas, t.y. dėl objektyvių rinkos sąlygų kylantis įmonės nemokumas ir operacijos su tokiu subjektu negali būti savaime laikoma nesąžininga mokestinė operacija. Kai pati ūkinė operacija turi akivaizdų komercinį turinį, ji atliekama komerciniu motyvu, o ne siekiant nesąžiningos naudos, tai iš tokios operacijos atsiradusios mokestinės teisės negali būti laikomos nesąžiningumu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Piktnaudžiavimas mokestinėje teisėje; Teisė į PVM ataskaitą; Teisė į PVM atskaitą; Abusive practices; Carousel tax scheme; Tax obligation; Taxation.
EN[...] In article it is presented Lithuanian administrative court position that when person deals with partially insolvent partner and may foresee that he would not be able in full to pay his VAT duties, it is held that such transactions are abuse of right denying the right to deduct. Author does not agree with this view, bringing arguments and contesting that the criteria of abuse should be intention of transaction and reality of business operation, but not the knowledge of solvency of business partner in itself. There is not exactly case solved by ECJ regarding this matter, though in general court considers abuse of right only there where tax payer acted not in bona fide transactions-i.e. such transactions which are designed fundamentally to obtain a tax advantage and are of purely artificial nature.
