Wkład Zygmunta Augusta w dzieło unii polsko-litewskiej

LTStraipsnyje iškeliami istoriografinių požiūrių skirtumai vertinant Žygimanto Augusto vaidmenį ir šio karaliaus reformų reikšmę sudarant Liublino uniją tarp Lenkijos ir Lietuvos. Jei lenkų istoriografija pozityviai vertina karaliaus reformas tiek Karalystėje, tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tai lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių istorikai dėmesį koncentruoja į politinius karinius įvykius iki unijos, unifikacijos principus ir jų pasekmes visuomenėms, gyvenusioms Lietuvos valstybėje. Karaliaus asmenybei jie skiria ne tiek daug dėmesio, o labiau – unijinio seimo genezei ir eigai, o taip pat unijos pasekmėms LDK lietuvių ir baltarusių bei ukrainiečių žemėms. Ypač šių tautų istorikai kritiškai vertina karaliaus 1569 m. sprendimą inkorporuoti į Lenkijos Karalystę Palenkę, Volynę, Braclavo ir Kijevo regionus. Tais atvejais, kai tame kontekste yra vertinamas Žygimantas Augustas, jis lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių istoriografijose parodomas ryžtingai negatyviai. 1569 m. sudaryta Liublino unija vaizduojama kaip karaliaus unifikacijos politikos realizacija, kurioje jis vadovavosi išimtinai Lenkijos Karalystės interesais, o karaliaus rūmai Vilniuje virto LDK elitų polonizacijos židiniu. Tokią nuomonę pareiškusi lietuvių istorikė Jūratė Kiaupienė, straipsnio autorės nuomone, nėra teisi. Straipsnyje pateikiami argumentai, kuriais bandoma argumentuoti, jog Žygimantas Augustas, siekdamas stiprinti ryšius tarp Lenkijos ir Lietuvos, norėjo apsaugoti nuo gręsiančių pavojų abi jungtinės valstybės dalis, tačiau didžiausi pavojai dėl išorinių grėsmių kilo būtent Lietuvai. Žygimantas Augustas suprato, kad po jo mirties, nepalikus palikuonio, LDK gali lengvai tapti rytų kaimyno grobiu. Dėl to jis stengėsi LDK labiau susieti su Lenkija, o strategiškai vadovavosi lietuvių ir rusėnų valstybės interesais.