The Exiled Stuarts and the Sobieski inheritance. Were the Stuarts prepared to move to Poland-Lithuania and be elected Polish kings?

LTŠiame straipsnyje, remiantis gausiais Britanijos, Lenkijos ir Lietuvos istoriografijose beveik netyrinėtais šaltiniais iš Stiuartų šeimos archyvo, saugomo Vindzoro pilyje (Didžioji Britanija), tyrinėjamas nuverstosios Anglijos, Škotijos ir Airijos karalių Stiuartų dinastijos santykis su Lenkijos ir Lietuvos valstybe. Stiuartų dinastijos įpėdinis Jokūbas Stiuartas (1688–1766) (žinomas kaip „senasis pretendentas“) buvo vedęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio sūnaus Jokūbo Sobieskio (1667–1737) dukrą Klementiną Sobieskytę (1702–1735). Pora turėjo du sūnus – Karolį Edvardą (1720–1788) (žinomą kaip „jaunasis pretendentas“ arba „mylimasis princas Čarlis“) ir Henrį Benediktą (1725–1807). Klementinos Sobieskytės tėvas Jokūbas Sobieskis dukros kraičiui paskyrė dideles pinigų sumas: 600 tūkstančių Prancūzijos livrų iš Sobieskių šeimos investicijų Prancūzijoje, 250 tūkstančių Prancūzijos livrų, kuriuos tuometis Lenkijos ir Lietuvos valdovas Augustas II buvo skolingas Jokūbui Sobieskiui, bei kaip užstatą Sobieskių valdytą Šiaulių karališkąją ekonomiją, kuri buvo įvertinta 800 tūkstančių Prancūzijos livrų. Aiškėja, kad nors kraitis atrodė gausus, realybėje Jokūbas Stiuartas ir šeima gavo labai nedideles sumas. Nuo 1717 m. Jokūbas Stiuartas gyveno Italijoje. Iš ten buvo neįmanoma efektyviai valdyti Šiaulių ekonomijos, kuri buvo labai nuniokota įvairių kariuomenių Didžiojo Šiaurės karo metais. Sobieskių investicijos Prancūzijoje dėl šios šalies patiriamų įvairių finansinių sunkumų buvo sunkiai pasiekiamos, o Augustas II garsėjo savo pažadais, bet ne jų įgyvendinimu. Augustas II netesėjo savo pažado grąžinti skolą Jokūbui Sobieskiui, nes šis buvo politinis priešininkas.Mirus broliams ir Jokūbui Sobieskiui tapus vieninteliu didelių Sobieskių žemės valdų Lenkijoje ir Lietuvoje paveldėtoju, Jokūbas Stiuartas siekė, kad jo šeima gautų bent dalį šio palikimo. Jokūbo Sobieskio sveikata taip pat buvo silpna, todėl jo turtų paveldėjimo klausimas jam pačiam rūpėjo ne ką mažiau negu Stiuartams. Egzistavo kelios Sobieskių turto paveldėjimo kombinacijos. Jokūbas Sobieskis galėjo parduoti visas savo valdas ir persikelti gyventi į Italiją netoli savo dukros ir žento. Kitas planas buvo suteikti Stiuartų įpėdiniams Karoliui ir Henriui Lenkijos ir Lietuvos indigenatą (bajorystę), kuris leistų jiems paveldėti senelio žemes. Trečias variantas galėjo būti vienam iš Stiuartų kandidatuoti į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą. Nepaisant Jokūbo Sobieskio raginimų, Jokūbas Stiuartas nebuvo suinteresuotas savo arba vyriausiojo sūnaus Karolio Edvardo kandidatūra, nes vis dar tikėjo Stiuartų restauracijos Britų salose galimybe. Vis dėlto galimybę Henriui Benediktui užimti Lenkijos karaliaus sostą „senasis pretendentas“ vertino pakankamai rimtai. Henris būtų galėjęs užimti Lenkijos sostą po Stanislovo Leščinskio, kuris, buvo tikima, laimės 1733 m. elekciją, mirties. Vis dėlto užsienio valstybių karinė intervencija lėmė, kad tokiems planams nebuvo lemta išsipildyti: nors už Stanislovą Leščinskį balsavo bajorijos dauguma, karaliumi tapo Rusijos karinę paramą užsitikrinęs Augusto II sūnus Augustas III. Vėlesni Stiuartų bandymai gauti tam tikrą Sobieskių palikimo dalį taip pat daugiausia pasibaigė nesėkme. Stiuartai iš Sobieskių palikimo gavo vos 630 tūkstančių lenkiškų auksinų, o tai, nors ir buvo didelė suma finansinį nepriteklių kenčiančiam nuverstosios dinastijos dvarui, buvo nepakankama suma norint ją veiksmingai panaudoti politinėje veikloje.

ENThis article looks into a new set of perspectives on a significant but almost wholly neglected aspect of Jacobitism. The article investigates what did the Stuarts gain from the marriage with Clementina Sobieska in financial terms, and international ramifications associated with Clementina’s dowry. It also addresses the issue of how James III Stuart tried to convert the Sobieski wealth, his wife’s dowry and his father-in-law’s possessions, into moveable assets. The problem of the inheritance of the estates of James III Stuart’s father-in-law Jakub Sobieski is inseparable from the Stuart candidacy for the Polish throne in 1733. The Polish Lithuanian nobility did consider the Stuarts as plausible candidates for the throne in the 1730s. The research demonstrates that the idea to run for the Polish crown had some attractions, especially if Henry Benedict and not James or Charles Edward was elected. The unfavourable international situation and the fact that the Stuart heirs were relatively young in 1733 when the election of the Polish king took place meant that they did not put forward their candidacy. The election of Henry Benedict to the Polish throne would have ended the problems with regard to the Sobieski inheritance, and would certainly have given the Stuarts greater financial security. It is doubtful, however, that it would have done anything to improve the Stuarts’ chances to reclaim the thrones of Scotland, England and Ireland. Keywords: Jacobites, Stuarts, Sobieskis, Poland-Lithuania, the Polish election of 1733.

• After the deluge: Poland-Lithuania and the Second Northern War, 1655-1660.. Cambridge : Cambridge University Press, 2003. xxiv, 211 p.
• Georgo von Lieweno misija Lietuvoje 1733 m. pavasarį: Rusijos bandymas iškelti jai priimtino "piasto" kandidatūrą į Lenkijos ir Lietuvos valdovo sostą priešpaskutinio tarpuvaldžio metu. Istorijos akiračiai Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004 P. 289-306.
• Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690-1697 m.. Vilnius : LII leidykla, 2000. 340 p.