Język i kultura Rosjan-staroobrzędowców na obszarach Wielkiego Księstwa Litewskiego: do okresu drugiej wojny światowej

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lenkų kalba / Polish
Title:
Język i kultura Rosjan-staroobrzędowców na obszarach Wielkiego Księstwa Litewskiego: do okresu drugiej wojny światowej
In the Book:
Kultura i języki Wielkiego Księstwa Litewskiego. P. 161-171.. Kraków: Collegium Columbinum, 2005
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje aptariama sentikių kalba ir kultūra Antrojo pasaulinio karo metais buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijose. Nuo pirmųjų sentikių bendruomenių įsikūrimo LDK pradžios praėjo daugiau nei 300 metų. Nepaisant daugybės nepalankių faktorių (persekiojimai, kita kultūrinė aplinka ir kt.), sentikiai vis dar išlaiko savo kultūrinę tapatybę ir sugeba rasti sugyvenimo modelį su kitomis bendruomenėmis. Religija yra svarbiausias faktorius, padedantis išlaikyti savo kultūrinį išskirtinumą. Sentikių religija niekada nebuvo agresyvi. Jie gynė savo tikėjimą pasyvaus pasipriešinimo ir atkaklumo dėka, tačiau sėkmingai išbandė ir pabėgimo bei persikėlimo kelią. LDK sentikių kultūrinė tapatybė skyrėsi nuo katalikų, stačiatikių ir protestantų. Nepaisant bendrų šaknų, negrįžo ir į stačiatikybės glėbį, nors XIX a. aktyviai buvo raginami. Nuolatinis ir kasdienis maldų bei religinių knygų skaitymas, dvasininkų eilėraščiai, dalyvavimas pamaldose jų kalbą užpildė slavų bažnytinės kalbos elementais. 1928 m. Lenkijoje sentikių konfesija buvo pripažinta lygiaverte, sentikiai įgijo galimybę vystyti įvairias kultūrines ir švietimo veiklas, gavo valstybės finansinę paramą. Net vargingiausi kaimo gyventojai turėjo ir skaitė religines knygas, tai charakteringas sentikių dvasinės kultūros bruožas. Šituos reiškinius įgalina atpažinti sentikių privačių knygų kolekcijų tyrimai. Sakralinis sentikių giedojimas – dar vienas svarbus dvasinės kultūros elementas. Tarpukariu Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos miestuose veikė sentikių chorai, ypač garsus buvo Vilniaus. Sentikių kalbos būdingas bruožas – įžeidžiančių ir nepadorių žodžių vengimas bei dažnas deminutyvų vartojimas.

Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/66336
Updated:
2022-01-04 20:39:18
Metrics:
Views: 34
Export: